Smulkūs verslininkai (užsienio įmonės) verslą Lietuvoje gali pradėti įvairiais būdais – įsteigti ar įsigyti čia įmonę, susijungti su Lietuvoje veikiančia įmone ar įsteigti savo užsienio įmonės filialą Lietuvoje. Visi šie būdai reiškia nemažas steigimo išlaidas, reikia sumokėti ir buveinės naudojimo kainą.
Be to, Akcinių bendrovių įstatyme yra numatyta pareiga bendrovėms turėti vadovą (direktorių), su kuriuo būtina sudaryta darbo sutartį (taigi Lietuvoje iš karto atsiranda darbuotojas ir pradedami mokėti mokesčiai). Vadinasi, tokia verslo pradžia reiškia, kad smulkusis verslininkas turi būti tikras dėl jo verslo sėkmės ir tiksliai įvertinti galimą riziką. Verslininko „pabandymas“ Lietuvoje tokia forma plėtoti verslą tiesiog per daug kainuoja. Maža to, Lietuvoje daugeliui punktų dėl verslo sprendimų užsieniečiams net nėra aiškių teisės normų.
Konsultuoja bendrovės „Teisė ir komunikacija“ direktorė, teisininkė Daiva Dumčiuvienė:
„ Užsieniečiams, norintiems pradėti verslą Lietuvoje, Europos Sąjungos ir Lietuvos teisė siūlo dar vieną teisinę galimybę – steigti užsienio įmonės buveinę Lietuvoje. Tai nėra naujo juridinio asmens ar filialo įregistravimas Lietuvoje. Užsienio įmonė tiesiog gali laisvai veikti Lietuvos rinkoje, tačiau privalo registruoti savo buveinę Mokesčių mokėtojų registre ir Pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registre.
Teisinės pareigos registruoti buveinę tikslas yra kontroliuoti užsienio vieneto gaunamas pajamas ir nuo jų skaičiuojamus mokesčius valstybei. Įregistravus užsienio įmonės buveinę teoriškai nėra būtina Lietuvoje turėti nei darbuotojų, nei buveinės patalpų.
Tačiau tai tik teorija, o praktikoje yra kitaip. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra aiškių teisės normų, ar tikrai nėra būtina užsienio verslui turėti patalpas Lietuvoje, nes rašant prašymą VMI šiuo metu yra būtina nurodyto kokių nors patalpų Lietuvoje adresą. Tiesa, nesvarbu, kokių patalpų ir kokiu tikslu bei pagrindu įgytų ar naudojamų. Bet reikia ir tiek. Mokesčių mokėtojų registratorius, esant administracinės teisės spragoms, kaip taisyklė, yra linkęs viską aiškinti labiau į verslo sąlygas apsunkinančią pusę.
Nors užsienio įmonės buveinės registravimas Lietuvoje vykdomas tik siekiant pradėti gauti pajamas ir mokėti mokesčius Lietuvos valstybei, tačiau Mokesčių inspekcijoje ex ante (prieš įvykį, pirma galimo pažeidimo – red. past.) atliekamas ištisas užsienio įmonės ir jos būsimo verslo Lietuvoje patikimumo tyrimas.
Greičiausiai tokiu būdu siekiama išvengti pinigų plovimo ir PVM grobstymo, tačiau vargu ar turima tam pakankamai objektyvių priemonių. Dėl to užsieniečiams valstybės institucijose tenka išgirsti „įtartinai man Jūsų verslas skamba, paaiškinkite plačiau“. Tokių valstybės tarnautojų teiginių paneigti neįmanoma, nors ir labai stengtumeisi įrodyti, kad verslas gi tikrai geras. Užsienio įmonės buveinės steigimas Lietuvoje gali pavirsti tikru kuriozu, kai valstybės institucijos (ir net bankų darbuotojai!) pradeda aiškintis, kokių dokumentų (jų vertimų, legalizavimo ar „Apostille“ žymų) reiktų norint užsienio įmonei atidaryti sąskaitą viename iš Lietuvos bankų, įsiregistruoti PVM mokesčių mokėtoju ir pradėti gauti pajamas.
Tokiu atveju pasirodo, kad reikia ne tik Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigtos įmonės registravimo pažymėjimo vertimo ir patvirtinimo žyma „Apostille“, bet ir įstatų bei valdymo organų išrinkimo dokumentų ir dar po atskirą egzempliorių kiekvienai įstaigai. Nors Mokesčių inspekcija tikrai stengiasi, rengdama išaiškinimus (tai labai sveikintina), tačiau būtina tikslinti ir pačias užsienio įmonių buveinių registravimo teisės normas.
Aukščiausiame valstybės lygmenyje šiuo metu turi būti sprendžiamas klausimas ir siekiant atsisakyti užsienio valstybių institucijų išduotų dokumentų tvirtinimo žyma „Apostille“, kai toks reikalavimas be pagrindo apsunkina verslo sąlygas. 1961 m. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo numato, kad gali būti reikalaujama valstybinių institucijų išduotus dokumentus patvirtinti žyma „Apostille“. Taigi Lietuva turi teisinių galimybių susitarti su kitomis valstybėmis (pvz., Estija, Latvija, Lenkija ir kt.) netaikyti valstybės institucijų išduotų dokumentų tvirtinimo. Ypač šis susitarimas svarbus dėl notaro ir valstybinių registrų išduodamų dokumentų – pažymėjimų, išrašų ir kitų. Pastarieji dokumentai naudojami versle labai dažnai, tačiau jų patvirtinimas žyma „Apostille“ kainuoja laiko ir lėšų. Notariniai ir registrų dokumentai visada yra nustatytos formos ir jie yra lengvai atpažįstami. Dedant žymą „Apostille“ netikrinama, ar dokumente nurodyta informacija yra teisinga, todėl tokiais reikalavimais nėra sukuriamas papildomas saugumas.
Šioje srityje Lietuva, Estija ir Latvija dar 1992 m. yra pasirašiusios sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių (tokių dvišalių sutarčių Lietuva su kitomis valstybėmis yra pasirašiusi ir daugiau), tačiau „Apostille“ klausimas šioje Sutartyje nėra pakankamai aiškiai išspręstas. Minėtos sutarties 13 straipsnyje yra numatyta, kad „dokumentai, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal kompetenciją teismas ar oficialus asmuo (notaras, nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), kitos Susitariančios Šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo“.
Tačiau Lietuvos valstybės institucijos nevienodai vertina šią tarptautinės sutarties normą, dažnai taiko ją tik teismo dokumentams ir vis tiek reikalauja užsienio dokumentų patvirtinimo žyma „Apostille“.
Estija ir Latvija šią sutartį aiškina kaip sutartį, kurios sudarymo tikslas yra dokumentų tvirtinimo supaprastinimas, todėl Lietuvos teismų ir oficialių asmenų išduotų dokumentų nereikalauja žymėti „Apostille“. Tačiau jeigu Estijos notaras verslininkui paaiškina minėtą tarptautinę sutarties normą, tai tūlam Estijos verslininkui Lietuvoje tenka išgirsti visiškai priešingą tos pačios sutarties paaiškinimą. Lietuvoje ši problema svarstoma vis iš naujo jau kelerius metus, tačiau nėra pasiekta jokio rezultato. Iki šiol neturime vienodos nurodytos tarptautinės sutarties normos taikymo praktikos“.
