Užimtumo tarnybos (UT) duomenimis, šiemet vidutinis registruoto bedarbio amžius Lietuvoje – 43 metai, o ilgalaikio – 44 metai.
„Fiksuojama, kad darbo neturinčių vyrų ir moterų vidutinis amžius labai panašus: moterų – 43,4 m., vyrų – 43,5 m. Tuo metu ilgalaikių bedarbių amžiaus vidurkis yra šiek tiek didesnis – moterų – 44,4 m., vyrų – 45,2 m.
Nežymiems vidutinio amžiaus skirtumams tarp vyrų ir moterų įtakos turi ir skirtinga pensinio amžiaus riba“, – praneša UT.
Iš viso tarnyboje šiuo metu yra registruoti 226,3 tūkst. darbo neturinčių asmenų, iš jų – 98,3 tūkst. ilgalaikiai bedarbiai, apie 43 proc. visų registruotų bedarbių.
UT prideda, kad 50 m. amžiaus ir vyresnių darbo neturinčių asmenų šiemet tarnyboje registravosi virš 90 tūkst. Tai sudaro beveik 40 proc. visų bedarbių.
„Tarp vyresnių kaip 50 m. amžiaus klientų ilgalaikiai bedarbiai sudarė 50,3 proc.“ – naujienų portalą tv3.lt informuoja UT.
Amžiaus diskriminacija gilėja
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė sako, kad šis rodiklis ir jo pokytis per dešimtmetį rodo tik vieną dalyką.
„Tai reiškia, kad nemaža dalis bedarbių yra vyresnio amžiaus žmonės. Nes jei bedarbiai būtų jaunimas, tai vidutinis amžius būtų apie 30 metų, o jei mes jau priartėjame prie 40 ar 45 metų, tai rodo, kad turime įspūdingą masę per 50 metų turinčių bedarbių.
Apskritai, vertinant darbo rinką, mes įžvelgiame problemą pirmiausia su jaunimu, čia kalbant apie pirmą darbą, iki 20 metų. Tačiau problemų turime su 55 metų ir vyresniais gyventojais. Tai yra dvi potencialiai diskriminuojamos grupės“, – sako I. Ruginienė.
Jos teigimu, jaunimui paprastai nenorima mokėti vidutinio to sektoriaus atlyginimo, nes darbdaviams atrodo, kad jauno žmogaus atlyginimas turi būti mažesnis.
„Ne paslaptis, kad jaunimas yra pageidaujamas gana nestabiliose darbo vietose, kur socialinės garantijos yra nedidelės. Tai jaunimui dėl to labai dažnai būna sunku susirasti darbą“, – sako darbuotojų atstovė.
Visgi, kalbėdama apie vyresnio amžiaus bedarbius asmenis, I. Ruginienė atkreipia dėmesį, kad dažniausiai jie ir yra diskriminuojami būtent dėl to, kad yra pagyvenę.
„Ir jei darbdaviai sako, kad jaunimas yra nepatyręs, jį reikia mokyti, bet sutinka tai daryti, tai pagyvenusių darbuotojų perkvalifikuoti jau niekas nebenori – nei investuoti į juos laiko, nei skirti finansinių resursų. Pastaruoju metu susilaukiame ir skundų, kai žmonės sako, kad net per darbo pokalbį vieni darbdaviai netiesiogiai, kiti ir tiesiogiai, pasako, kad tokio amžiaus darbuotojai yra nepageidaujami“, – teigia I. Ruginienė.
Ji prideda, kad kartais, net kai darbuotojo kvalifikacija vienai ar kitai darbo pozicijai yra tinkama, darbdavys žmogaus į darbą nepriima tik dėl amžiaus.
„Paskutinis pavyzdys parodė, kai moteris, ieškodama darbo, nenurodė savo amžiaus. Jos darbo aprašymas darbdaviui tiko, bet kai pamatė, koks žmogus atėjo, tai moteriai buvo atsakyta. Vadinasi, vyrauja toks naratyvas, kad vyresnio amžiaus žmonės yra nepaslankūs, kad juos sunku mokyti, jie galbūt neturi tam tikrų IT įgūdžių, jų reakcija lėtesnė ir pan.
Bet niekas neįvertina, kad galbūt vyresnis žmogus neturi vienų įgūdžių, bet turi kitų – turi ne tik darbinės, bet ir neįkainojamos gyvenimiškos patirties ir taip gali gerokai prisidėti prie tos darbo vietos pridėtinės vertės auginimo“, – sako I. Ruginienė.
Ji teigia, kad yra ir moksliškai įrodyta – idealiausia komanda yra mišri – tiek amžiaus, tiek lyties atžvilgiu, tačiau Lietuvoje darbdaviams toks modelis dažnai nepatrauklus.
„Komandai svarbus tiek jaunatviškas entuziazmas, tiek ir patirtis. Tokia komanda yra stabiliausia, ji mažiausiai dirba, bet sukuria daugiausiai pridėtinės vertės. O mūsų darbdaviams kartais pritrūksta kantrybės jiems (vyresniems darbuotojams – aut. past.)“, – sako I. Ruginienė.
Mažesnis geidžiamumo procentas
Visgi Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas ne visai sutinka, kad vyresni darbuotojai nepaklausūs ar kad darbdaviai jų šalinasi, tačiau pripažįsta, kad „jų geidžiamumo procentas yra jau žymiai mažesnis“.
„Jie (vyresni darbuotojai – aut. past.) randa vietų socialinėse ar švietimo srityse – ten, kur reikia dirbti su žmonėmis. Aš kaip tik sakyčiau, kad vyresni žmonės turi geriau išvystytus gebėjimus patikimumo prasme. Bet, žinoma, jų geidžiamumo procentas yra jau žymiai mažesnis.
(...) Ar jūs įsivaizduojate, kad kokiais nors išvežiotojais galėtų dirbti vyresnio amžiaus žmonės? Tai yra ir tam tikro prestižo klausimas. Tam tikros profesijos yra savaime labiau įtraukiančios jaunesnius žmones, nes jie yra mobilesni, mažiau reiklūs, neieško ilgalaikių darbo santykių.
O, pavyzdžiui, pardavimuose, tai jau vyresnio amžiaus žmonės daugiau dirba, su protu, jie labiau apgalvoja. Vyresni žmonės turi daugiau gyvenimo patirties, bet gal mažiau aistros“, – sako D. Arlauskas.
Jis prideda, kad vyresni darbuotojai mažiau trokštami ir dėl gebėjimo dirbti su technologijomis.
„Naujos technologijos tiesiog padidintu greičiu keičia visą verslo landšaftą. Ir vyresnio amžiaus žmonės tiesiog nepajėgūs greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją.
Kitas dalykas – psichologija. Kai jaunimui viskas dar prieš akis, tai viskas ir veža, vėlgi, atsiranda aistra. O vyresnio amžiaus žmonės, jie jau gyvena mintimi „reikia pensijos sulaukti“. (...) Ir jie turi to skepticizmo, kad „ką čia galima daugiau padaryti“, – sako darbdavių konfederacijos prezidentas.
Tai – struktūrinių visuomenės problemų ženklas
Tuo metu SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas, vertindamas vidutinio bedarbio Lietuvoje amžių, įtraukia ir kitus duomenis ir atkreipia dėmesį, kad, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis užimtų gyventojų amžius 2020 m. buvo 44 metai.
„Todėl UT vidutinio bedarbio amžiaus duomenys yra beveik identiški vidutinio užimto asmens amžiui ir tai rodo, kad gyventojų nedarbas yra pasiskirstęs panašiai kaip ir dirbančiųjų skaičius.
(...) Lietuvoje jaunimo (15–29 metai) nedarbas yra kiek mažesnis negu ES vidurkis, o vyresnių asmenų gerokai (50–64 m.) didesnis, todėl visgi daryčiau prielaidą, kad daugelyje ES šalių vidutinis bedarbio amžius yra keletu metų mažesnis.
Tačiau čia atkreipčiau dėmesį į tam tikrą statistinį niuansą – nors Lietuvoje 50–64 m. nedarbas yra didesnis negu ES vidurkis, tačiau Lietuva tikrai gerai atrodo pagal tokio amžiaus žmonių ekonominį aktyvumą, nes, ypač pietų šalyse, daug vyresnio darbingo amžiaus žmonių net nepatenka į bedarbių apibrėžimą – jie nedirba ir darbo neieško, todėl neįtraukiami į bedarbių statistiką“, – sako ekonomistas.
Jis pritaria, kad vyresnio amžiaus žmonių nedarbo rodiklis yra labai svarbus, nes tai leidžia suvokti, kad populiacija ir Europoje, ir Lietuvoje sensta.
„Todėl turi būti siekiama, kad būtų kuo mažesnis nedarbas vyresnio darbingo amžiaus žmonių gretose.
Aišku, tai, kad Lietuvoje daug ilgalaikių bedarbių yra virš 50 metų, rodo struktūrines visuomenės problemas, kurios siejasi su socialinėmis problemomis, kai žmonės ir nebenori, ir tiesiog nebeturi įgūdžių grįžti į darbo rinką“, – prideda T. Povilauskas.
