Jolita Žurauskienė
Brangstant trąšoms ūkininkai siekia išnaudoti ankštinių augalų privalumus, todėl pastaraisiais metais vis labiau domisi sėjamaisiais žirniais. Sėklinių žirnių pasėlių plotai 2012 m. užėmė 1 167,41 ha ir buvo net 32,5 proc. didesni negu 2011 m. Šį didėjimą lemia kiekvieną pavasarį juntamas žirnių sėklų stygius, nes nemažai jų prarandama nuimant derlių.
Atkuria dirvožemį
Ukmergės rajono ūkininkas Ramūnas Skapas šiais metais žirniams auginti skirs apie 20 ha žemės, praėjusiais metais jų augino daugiau. „Žirnius auginu dėl sėjomainos. Jie praturtina dirvožemį natūraliu azotu. Ekologiniame ūkyje nenaudoju jokių trąšų, tad žirniai yra geriausia investicija į dirvožemio gerinimą“, – kalbėjo R.Skapas. Pasak Ukmergės rajono ūkininko, šios kultūros savikaina – aukšta, o supirkimo kainos ne visada ją padengia. R.Skapas pasakojo, kad žirniai – įnoringa kultūra, jų derlių nuimti sudėtinga. „Jie beveik kiekvienais metais sugula. Tačiau jų nuėmimas priklauso nuo technikos ir nuo kombainininkų kantrybės. Todėl kuliant žirnius tenka su jais ne tik susipykti, bet ir susitaikyti“, – sakė R.Skapas. Pašnekovas pabrėžė, kad iškūlus žirnius, jų iš karto nepavyksta priduoti. Juos dar būtina valyti ir džiovinti. „Pažadų supirkti girdžiu daug, tačiau supirkėjų rasti sunku. Išankstinių sutarčių nesudarau, nes nesulaukiu pasiūlymų. Derlių planuoju parduoti žuvininkystės ūkiams, siūlysiu pašarų gamybos įmonėms“, – dėstė ūkininkas.
Augino pašarams
Žirniai – vieni svarbiausių pašarinių augalų. Jų grūduose yra daug baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų, amino rūgščių ir vitaminų, reikalingų gyvuliams. „Turėjome kiaulininkystės ūkį, todėl pašarams augindavome žirnius. Jų užsėdavome 30 ha. Šiais metais žirnių nebeauginsime, nes uždarėme kiaulininkystės ūkį“, – sakė Vilkaviškio rajono ūkininkas Eugenijaus Valuckas. Pasak pašnekovo, ūkyje būdavo sėjama tik sertifikuota sėkla, kuri apsaugodavo žirnius nuo grybinių ligų. Sėkla E.Valucko ūkyje buvo atnaujinama kas antrus metus. „Labai svarbu žirnius laiku nukulti, nes ne visos ankštys sunoksta vienu metu. Žirnių grūdus visada reikia baigti džiovinti džiovykloje“, – patarė Vilkaviškio rajono ūkininkas. „Šiais metais vietoje žirnių sėsiu kitą ankštinę kultūrą – lubinus. Žirnių nesėsiu, nes juos sunku parduoti, be to, jų auginimo sąnaudos didelės, o pelno – mažai“, – aiškino E.Valuckas. Pasak ūkininko, auginti žirnius rizikinga, nes derlių dažnai suplaka lietūs, todėl neretai jų nepavyksta nukulti.
Vykdo programą
AB „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadybininkas Andrius Lukoševičius sakė, kad jų bendrovė jau praėjusiais metais pradėjo žirnių auginimo ir jų grūdų supirkimo programą. „Šia programa siekiama stiprinti ūkius ir įvesti į jų sėjomainą žirnius, kurie labai pagerina dirvos struktūrą. Dirvoje, priklausomai nuo augimo sąlygų, jie gali sukaupti apie 100–170 kg iš ha atmosferinio azoto. Taip pat dėl ilgesnės sėjomainos bei įvairesnių augalų joje mažėja ligų ir kenkėjų plitimas bei jų daroma žala pasėliams“, – sakė A.Lukoševičius. Pasak AB „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadybininko, siekiama, kad žirnių auginimas taptų pelninga augalininkystės verslo sritimi. Todėl norima, kad ūkininkai išmoktų išauginti 4–5 t iš ha žirnių derlių. A.Lukoševičius pabrėžė, kad, taikant intensyvias žirnių auginimo technologijas, galima nuimti net 6–7 t iš ha derlių. Ūkininkams, prieš pasirenkant veislę, rekomenduojama atkreipti dėmesį ne tik į derlingumą, bet ir į atsparumą išgulimui, ligoms bei sėklų išbyrėjimui iš ankščių. „Norint išauginti 4–5 t iš ha žirnių sėklų, galima rinktis daugumą veislių, įrašytų į Lietuvoje tinkamiausių auginti žirnių veislių sąrašą“, – pridūrė A.Lukoševičius.
Dirva ir sėjomaina
„Žirnius galima sodinti tą pačią dieną sėjos gyliu išpurenus dirvą, jei žemė įšyla iki 7–8 ° C šilumos. Dirva taip pat ruošiama, kai tik galima įvažiuoti į laukus, ji išpurenama 5–8 cm gyliu, siekiant ją išvėdinti, sušildyti ir pašalinti susidariusius toksinus. Po 7–10 dienų dirva pakartotinai purenama sėjos gyliu ir sėjami žirniai“, – sakė AB „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadybininkas. A.Lukoševičius ketinantiesiems sėti žirnius rekomenduoja juos auginti po miglinių javų ir žolių, bulvių, kukurūzų. „Pagrindinis reikalavimas šiems priešsėliams – jie turi būti mažai piktžolėti, nes žirniai silpnai stelbia piktžoles. Siekiant sumažinti piktžolėtumą, rekomenduojama laiku panaudoti tinkamus herbicidus. Žirniai beveik visiškai nepakelia atsėliavimo, nes labai išplinta ligos ir kenkėjai. Nepatartina jų sėti ir po kitų ankštinių augalų. Bandymų duomenimis, žirnius tame pačiame lauke galima sėti tik po 4–5 metų“, – sakė AB „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadybininkas.
Žirnių tręšimas
Profesorius Albinas Šiuliauskas ūkininkams, siekiantiesiems išauginti 4–5 t iš ha žirnių sėklų, jų pasėlius rekomenduoja tręšti fosforo, kalio, sieros ir mikroelementų trąšomis. Ypač svarbios yra fosforo trąšos, nes jomis maitinasi ir žirniai, ir gumbelinės bakterijos. Iš mikroelementų didesnę įtaką žirnių augimui ir azoto fiksacijai turi varis, boras, molibdenas, kobaltas, cinkas ir kiti. Norint gauti 4–5 t iš ha sėklų derlingumą vidutinio našumo žemėse, žirniams reikėtų skirti po 60–80 fosforo ir 90–120 kg į ha kalio bei apie 30 kg į ha sieros. Toks tręšimo normų lygis žirnių derlingumą padidina ne mažiau kaip 2,5 t iš ha, o azoto, pasisavinamo iš oro, kiekį žirnių masėje – netgi dvigubai. Fosforą, kalį ir kai kuriuos mikroelementus žirniai gali pasisavinti ir iš gilesnių nei 35 cm dirvos sluoksnių.
Yra atlikta daug bandymų, kurių duomenys rodo, kad žirnių priešsėjinis tręšimas azoto trąšomis trukdo gumbelinėms bakterijoms patekti į šaknis. Augalai paprasčiausiai jų nepasisavina. Tačiau, profesoriaus nuomone, mažos (15–20 kg į ha) azoto trąšų normos prieš žirnių sėją neturėtų pakenkti azoto pasisavinimui
