„Mano verslu rūpinasi sūnus (arba dukra), o aš išėjau į ankstyvą pensiją, kad galėčiau pasidžiaugti gyvenimu", – mėgsta pasigirti verslininkai.
Tokie šeimos verslo modeliai labai populiarūs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europos šalyse. Pamažu jie populiarėja ir Lietuvoje.
Tiesa, tai nėra visiškai nauja. Žmonės ir prieš dešimtis, ir prieš šimtus metų jau mokėjo perduoti savo amato paslaptis, ypač kaimuose. Jeigu senelis ir tėvas dirbo batsiuviu ar siuvėju, beveik nebuvo abejonių, kad jų dirbtuvėse vėliau įsikurs ir sūnus. Jei tėvas vertėsi gydytojo praktika, kone 100 procentų buvo galima garantuoti, kad jo pėdomis paseks ir sūnus. Tokių pavyzdžių daugybė.
Enciklopedijoje šeiminis verslas apibrėžiamas kaip vieno ar daugiau vienos ar kelių šeimų narių bendra nuosavybė ir įsipareigojimai sukurti bendrą gerovę.
Pasaulyje yra žinomi tam tikri šeimos verslui būdingi dėsningumai. Nepaisant šeiminių santykių, būtina nustatyti griežtas taisykles, kurioms visi turi paklusti. Veikla be taisyklių – pirma ir didžiausia šeiminio verslo nesėkmių priežastis.
Jei amerikiečiai, Vakarų Europos gyventojai dažnai nesulaukę pensijos pasitraukia iš aktyvaus verslo ir jo vadovavimą patiki savo vaikams, tai lietuviams vis dar sunku užleisti „vairą". Visgi verslo konsultantai pastebi, kad pamažu ši tendencija keičiasi teigiama linkme.
Apie tai dažniau prabyla ir stambų verslą valdančios šeimos. Tiesa, daugelis verslininkų savo atžaloms neatneša visko ant sidabrinės lėkštelės, o nuomažens moko valdyti sukauptą turtą, aiškina, kaip svarbu jį išsaugoti.
Juk ne iš piršto laužta verslo pasaulyje paplitusi teorija: jeigu verslą vaikai paveldi iš tėvų, dažniausiai jo laukia bankrotas ir tik vaikų vaikai gali prikelti jį naujam gyvenimui.
Todėl tėvai neretai netgi neprieštarauja, kad sūnus ar dukra pirmiausia padirbėtų samdomu darbuotoju, o tik paskui ateitų dirbti į šeimos įmonę. Toks sprendimas motyvuojamas tuo, kad tik taip jaunas žmogus gali išmokti pareigingumo, pajusti, ką reiškia priimti sprendimus, ko reikia, kad sukurtum kažkokią vertę, išsiugdyti atsakomybės jausmą.
Nors iš pirmo žvilgsnio šeimos verslas atrodo tiesiog idealus modelis, tačiau verslo konsultantai įžvelgia ne vien teigiamas savybes.
Pirmiausia ten, kur verslas grindžiamas giminyste, dažnai jausmai konkuruoja su pareigomis, atsakomybe ir rezultatais. Paprastai tokiam šeiminiam verslui pritrūksta aiškios struktūros, stinga nemalonių, tačiau būtinų sprendimų.
Dėliojant verslo prioritetus primigtinai rekomenduojama į pirmą vietą iškelti profesionalumą ir tik po to – giminystės ryšius.
Dar viena labai gaji problema – nemokėjimas pasakyti „užteks". Rekomenduojama, kad darbą ar profesiją reikėtų keisti kas septynerius metus. Tačiau nuosavą verslą įkūrusiems žmonėms šis patarimas – nė motais. Dešimt, dvidešimt metų ir daugiau jie diena iš dienos pasiryžę viską vežti ant savo pečių.
„Jeigu norite būti puikūs lyderiai ir gyvenimo scenoje suvaidinti išties svarbų vaidmenį, negalite būti visų galų meistrai. Laimi profesionalai. Tad darykite, ką sugebate geriausiai, ieškokite naujų galimybių", – savo knygoje „Kasdienės įžvalgos" pataria Robin'as Sharma.
O verslo konsultantai pridurtų, kad reikia žinoti, kada vis dar esi geriausias versle, o kada – laikas pasitraukti. Tai nelengvas sprendimas, tačiau tik taip galima judėti pirmyn.
Žinoma, džiugu, kai verslą perima sūnus ar dukra, tačiau visada reikia būti vienu žingsneliu priekyje. Kodėl? Vaikai gali tiesiog nenorėti ar nesugebėti perimti verslo. Kita vertus, negali versti mokytis bankininkystės, jeigu tavo sūnus ar dukra svajoja apie mediko, dailininko, muzikanto ar kitokią karjerą. Įpareigojimas perimti tėvų verslą dažnai gali duoti priešingų nei tikimasi rezultatų.
Reikia pažymėti, kad kartais vaikai sąmoningai renkasi kitą profesiją ir savo jėgomis siekia karjeros, nes tiesiog nenori nešioti etiketės: „Jis ar ji viską pasiekė tik savo tėvų dėka".
