Pinigai ir finansai – tai subtili ir nevienareikšmė tema. Netgi jei sutuoktiniai puikiausiai sutaria įvairiausiais kitais klausimais, kai kalba pasisuka apie šlamančius, susikalbėjimas dažnai staiga ima ir išgaruoja...
Kalbėdami apie pinigus turime nepamiršti, kad visų pirma švaistūnų ir šykštuolių pasitaiko tarp abiejų lyčių atstovų. Pati šeimos struktūra (atsakomybė už namų ūkio darbus, darbo užmokestis ir kiti aspektai) leidžia daryti prielaidą, jog abu sutuoktiniai savo pinigus „laikys vienoje krūvoje“. Ši tendencija dažniausiai pasiteisina daugumoje šeimų, tačiau visi puikiai žinome, kokios problemos netrunka atsirasti. Žmona trūks plyš užsidega, kad jai reikia buto remonto, o vyrui staiga ima trūkti naujo automobilio. Vienas negali išgyventi be naujo plazminio televizoriaus, o kita būtiniausiai užsigeidžia atostogų šiltuosiuose kraštuose.
Kokias finansų valdymo taktikas šeimoms siūlo šios srities specialistai?
Iki paskutinio kraujo lašo
Atviri finansiniai santykiai vyrauja tose šeimose, kur ir vyras, ir žmona savo algą sudeda į bendrą kasą. Nuslėpti savo pirkinius tokiu atveju yra beveik neįmanoma, nes apskaitomas kiekvienas įplaukęs ir išleistas centas.
Be abejo, didžiausias tokio finansų valdymo modelio privalumas yra tai, jog nereikia slapstytis, meluoti ir išsisukinėti. Minusas tas, kad tenka atsiskaityti už kiekvieną įsigytą plūdę ar varžtą. Žinoma, čia neapsieinama bei iš anksto užprogramuoto konflikto, kai vyras žmonai priekaištauja dėl naujo lūpdažio, o ji skaičiuoja kiekvieną surūkytą cigaretę, todėl kovos vyksta iki paskutinio kraujo (o tiksliau – nervų) lašo.
Alga balta, nuslėptos lėšos – pilkos
Dar vienas populiarus pinigų valdymas, kai į vieną katilą sukrinta tik oficialiai gautos pajamos, o įvairūs papildomi uždarbiai nusėda kiekvieno asmeninėje kišenėje.
Pagrindinis minusas yra tas, jog nuo antrosios pusės tenka nuolat slėpti tikrąją finansinę padėtį, tačiau...
Žmonai neskauda galvos dėl kai kurių Tavo pirkinių, o tiksliau – jų kainų. Nenuostabu, kad dauguma moterų mano, jog išlaidos kompiuterių detalėms ar automobilio „tiuningui“ yra tuščias lėšų švaistymas, o juk žmona šiaip sau niekad neatkreips dėmesio į „eilinį geležies gabalą“ ir tikrai neims ieškoti jo kainos internete.
Be to, tokia valdymo schema gali skatinti kai kurių „darbinę“ motyvaciją: kai visi pinigai suplaukia į bendrą kasą ir išgaruoja „bala žino kur“, kitas gali prarasti norą gauti didesnį darbo užmokestį. „Laimei, vis dar turiu galimybę gauti „neapskaitomų pajamų“, kurias išleidžiu savo asmeninėms reikmėms, todėl tai mane verčia judėti į priekį ir stengtis uždirbti kuo daugiau“, – atvirai prisipažįsta Vytas.
Mažiau žinosi – geriau miegosi
Egzistuoja ir tokių porų, kur vienas partneris neturi nė menkiausio supratimo apie antrosios pusės gaunamas pajamas. Kitaip tariant, jie numatytą uždarbio dalį pasilieka sau, o likusius atiduoda bendram naudojimui.
Tokių santykių stiprioji vieta yra ta, jog dingsta būtinybė atsiskaitinėti už kiekvieną išlaidų eilutę, todėl atitinkamai sumažėja finansinių skandalų, o abu sutuoktiniai jaučiasi mažiau varžomi. Silpnoji dalis atsiskleidžia tuomet, kai pajamų nėra daug, o išlaidos begalinės – šiuo atveju šeima bus pasmerkta amžinai skendėti skolose, kol sutuoktiniai nenuspręs pirmiausia išspręsti bendrų piniginių klausimų, o tik tada likusias lėšas naudoti savo malonumams.
Apelsino principas
Remiantis šiuo šeimos finansų paskirstymo planu, visos bendros šeimos išlaidos padengiamos iš vieno asmens darbo užmokesčio, o antrojo alga atitenka kitoms išlaidoms (pavyzdžiui, taupymui ar kelionėms).
Žinoma, džiugu, jog pirmojo darbo užmokesčio pakanka visiems ir niekas nebegali bambėti, kad „neaišku, kur dingo pinigai“, tačiau šis principas reiškia, kad vienas šeimos narių turi uždirbti tiek, kad jo algos pakaktų visiems šeimos poreikiams patenkinti.
V. Karimovas
