Lygiai prieš trisdešimt metų Meksika paskelbė bankrotą ir šis įvykis žymėjo trečiosios pasaulio šalių skolų krizės pradžią.
Meksikos situacija buvo panaši Graikijos
Dabar anoji krizė primena šiandieninę ekonomiką, rašo „The Guardian“. Meksikos situacija panaši į Graikijos. Amerikiečių, britų ir japonų bankų paskolos Lotynų Amerikos šalių vyriausybėms primena šiandienos pigias JAV ir Europos bankų paskolas.
Politikų atsakas irgi identiškas. 1982 m. Lotynų Amerikai pinigus skolino Tarptautinis valiutos fondas tam, kad būtų galima sumokėti skolas bankams, kurie bet kurią akimirką galėjo bankrutuoti. Kaip ir dabar Graikijoje: viena ranka duoda pinigus, kita atima.
Paskolos suteiktos su drakoniškomis sąlygomis, kurios lėmė dešimtmetį trukusį didelį nedarbą, padidėjusi skurdą ir sumažėjusį produktyvumą. 1990 metais Pietų Amerikos produktyvumas buvo 8 proc. mažesnis nei 1980-aisiais.
Vyriausybės sumokėjo didelę kainą už finansinę paramą, nes TVF buvo susirūpinęs, kad per daug minkštas požiūris neleis valstybėms pasimokyti iš savo klaidų ir šalys, kaip Meksika ir Brazilija, vėl bus linkusios daug įsiskolinti.
Tačiau skolos našta nuo šios šoko terapijos nesumažėjo, o padidėjo. Meksikos skolos ir BVP santykis per penkis metus išaugo dvigubai, nes žlugo jos ekonomika. Dėl to TVF ir Vakarų skolintojai turėjo pripažinti, kad skolos yra negrąžintinos ir jas nurašė.
Nepaisant pagalbos su skolomis, Lotynų Amerikos šalys skaudžią pamoką išmoko. To negalima pasakyti apie bankus, su kuriais buvo elgiamasi labai gražiai, nepaisant jų nesaikingumo aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devinto pradžioje.
Vietoj to, kad Vakarų vyriausybės įvestų griežtesnę bankų kontrolę ir priežiūrą, jos bankams suteikė daugiau laisvės. Kapitalo kontrolė tarp valstybių buvo pašalinta. Panaikintos ir po Didžiosios depresijos įvestos priemonės ribojančios bankų dydį ir mastą. Bankai tapo didesni, galingesni ir išplėtė savo pasaulinį pasiekiamumą. Finansinis liberalizavimas lėmė didelę neribojamos galios koncentraciją mažo elito rankose.
Lotynų Amerikos pamokas šiandienos ekonomikai
Visų pirma, Graikijos skolos bus dar kartą nurašytos, arba skolų amnestijos būdu, arba bankroto, kuris įvyks euro zonoje arba už jos ribų, būdu. Graikijos ekonomika šiuo metu yra apie 20 proc. mažesnė nei buvo prieš tris metus, o tai reiškia, kad skolų neįmanoma apmokėti.
Antra pamoka yra ta, kad palikti finansų sistemą nepaliestą, nereformuotą ir nenubaustą reiškia naują gilią skolų krizę. Šiuo metu tai atrodo mažai tikėtina, nes bankai nenori skolinti, tačiau anksčiau ar vėliau šie spekuliatyvaus nesaikingumo prisiminimai išblės taip, kaip jie išgaravo po olandų tulpių krizės, Pietų jūros burbulo ir Volstrito griūties.
Ar galima tam užkirsti kelią?
Visų pirma, reikėtų pergalvoti ekonomikos dėstymo būdą, nes dėstant modelius, kurie neatsižvelgia į istorinę perspektyvą, kyla grėsmė, kad praeities klaidos bus kartojamos.
Prieš 2008 metų krizę egzistavo įsitikinimas, kad pasaulinė ekonomika pasiekė palaimos stadiją, kurioje modeliai įrodė, jog visos praeities klaidos buvo išspręstos. Tokiam mąstymui kelią būtų užkirtę kai kurie elementarūs Adamo Smitho, Karlo Marxo, Friedricho Hayeko ir Maynardo Keyneso aiškinimai.
A. Smithas įspėjo apie monopolio galios pavojus, o F. Hayekas sakė, kad kainų sistema veiks stebuklingai tik tuo atveju, jeigu egzistuos konkurencija. K. Marksas teigė, kad istorija juda kapitalizmo monopolio link, o M. Keynesas aiškino, kad kapitalizmas labai pavojingas, kai įgauna finansų spekuliacijos formą.
Visi šie didūs mąstytojai turėjo ir savo požiūrį į krizę. A. Smithas norėjo suskaldyti tarptautines įmones. M. Hayekas sakė, kad geriau leisti bankams žlugti, o ne laikyti juos zombio būsenoje. O M. Keynesas teigė, norįs, kad finansai taptų industrijos tarnais, o ne šeimininkais.
Marksistų perspektyva irgi naudinga. Johnas Bellamy Fosteris ir Robertas McChesney savo naujoje knygoje teigia, kad stiprus Vakarų augimas XX a. viduryje buvo lyg stebuklas, kurį lėmė didelės karo išlaidos, pokario rekonstrukcija, didesnės išlaidos socialinei gerovei ir investicijos į kelių tinklą, kuris lėmė automobilių industrijos sužydėjimą.
Nuo tada atsitiko daug dalykų. Dabar egzistuoja kapitalo koncentracija, tačiau trūksta pelningų investicijų galimybių. Kol kas nebuvo tokių inovacijų kaip mašina, lėktuvas, kinas ar televizija, kurie suteiktų pasaulinei ekonomikai postūmį. Tačiau tikėtina, kad skaitmeninės technologijos, robotai, genetika ir žaliosios technologijos suveiks kaip katalizatorius.
To rezultatas – mažėjantys augimo tempai ir didėjantis Vakarų ekonomikų finansuotumas, nes perteklių bankai investuodavo ieškodami didesnių palūkanų. Dėl to kilo Lotynų Amerikos krizė. Dėl to kilo būsto paskolų krizė. Dėl to pasaulio ekonomika nesugeba išsikapstyti iš savo sąstingio.
