Pieno perdirbėjai skatina valstybę liautis reguliavus rinką, o pieno gamintojus mąstyti toliaregiškai.
„Mes gyvename Baltos naftos šalyje“, - vakar vykusiame susitikime kalbėjo AB „Pieno žvaigždės“ vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas. Jo teigimu, daugiau negu pusė Lietuvoje superkamo žaliavinio pieno produkcijos eksportuojama į užsienio rinkas, o vasarą šis kiekis išauga net iki dviejų trečdalių. Tad pieno perdirbėjai čia esą ypač priklausomi nuo pasaulinių tendencijų.
Pranešėjas aiškino, kad pernai pasaulinėse rinkose atsiradus nedideliam stygiui visi suskubo pagaminti daugiau produkcijos, taip pat kai kuriems pieno produktams rado ir augalinių pakaitalų, tad rinka gana greitai persipildė - esą norėdami ištuštinti sandėlius perdirbėjai turi pardavinėti produkciją pigiau už savikainą.
Trys pagrindinės Lietuvos pieno perdirbimo įmonės pirmąjį ketvirtį jau deklaravo 24 mln. litų siekiančius nuostolius. Tačiau L.Sasnauskas į perspektyvą žvelgia optimistiškai: esą nėra priežasčių, kad kainos ir toliau smuktų, mat maisto poreikis pasaulyje nuolat auga dėl augančio gyventojų kiekio ir kintančių vartojimo įpročių.
Perskaičiavusi ir sumažinusi savo metinę prognozę AB „Pieno žvaigždės“ tikisi 2008 m. pasiekti apie 700 mln. litų apyvartą ir apie 3 proc. pelną. Kaip bendrovei pavyks išbristi iš nuostolių, L.Sasnausko teigimu, pamatysime vėliau.
Pieno perdirbėjo teigimu, ūkininkų užmojai išpilti pieną ir sunaikinti ūkius - trumparegystės požymis, mat niekas nesitikėjo ne tik tokio staigaus rinkų nuopuolio šių metų pradžioje, bet ir tokio staigaus šuolio praėjusių metų pabaigoje. „Reikia suprasti, kad 2007 m. pabaigoje ne mes, o rinka mokėjo gerą kainą žemdirbiams, taip pat ir dabar - ne mes, o rinka moka mažą kainą“, - pabrėžė L.Sasnauskas.
AB „Pieno žvaigždės“ pripažino, kad perka žaliavinį pieną iš Lenkijos ar Latvijos tiekėjų dėl to, kad galėtų užtikrinti nenutrūkstamą tiekimą. Esą Lietuvoje įteisintos tipinės pieno pirkimo sutartys, kurios leidžia žemdirbiui nutraukti ilgalaikę sutartį apie tai perdirbėjui pranešus prieš penkiolika dienų. L.Sasnausko teigimu, žaliavinio pieno kainos, ko gero, nebūtų nei taip pašokusios, nei taip ryškiai nukritusios - mat tarp perdirbėjų vykstanti arši kova ir žemdirbiams palanki padėtis leido nuolat reikalauti kelti supirkimo kainą.
Jo teigimu, valstybė neturėtų kištis į laisvos rinkos reguliavimą.
Tikslesnių prognozių dėl patirties su Konkurencijos taryba nenorėjęs atskleisti L.Sasnauskas pasakė, kad jei supirkimo kainos nukris iki 2006 m. lygio, iki to paties lygio nukris ir produkcijos kainos parduotuvėse, tačiau esą vertėtų nepamiršti, kad perdirbėjų išlaidos kinta ne tik priklausomai nuo žaliavinio pieno kainos, - įtakos turi ir kylantys atlyginimai, brangstančios pakuotės, kitos sudėtinės produkcijos dalys bei energetika.
Eglė Jociūtė
