Pastaruoju metu itin suaktyvėjo kalbos dėl galimybės Lietuvoje įvesti fizinio asmens bankroto įstatymą. Panašu, kad daugelis pribrendom šiam iš pažiūros grėsmingai skambančiam veiksmui, apie kurį 2007 metais seimas buvo tik užsiminęs ir nesiėmė veiksmų, rašoma „FinHill“ pranešime.
Daugelis valdžios atstovų dėl tam tikrų vidinių interesų į siūlymą svarstyti asmens bankroto įstatymo pataisas žiūri atsainiai. Įdomu, kokie jų argumentai?
Akivaizdu, kad tarp valdančiųjų yra keletas bankų šalininkų, kurie atmeta šį siūlymą, pateikdami JAV rinkoje prasidėjusią krizę kaip pavyzdį, kad toks įstatymas pražūtingas ekonomikai. Deja, verta prisiminti, kad krizė už Atlanto prasidėjo ne dėl galiojančio asmens bankroto įstatymo, o dėl neapdairios bankų politikos. Be to šioje šalyje bankrutavusiam asmeniui paliekama dalis skolų, tačiau leidžiama pasilikti būtinų pragyvenimui objektų. Visiškai nepagrįsta teigti, kad šis įstatymas pagreitins šalies ūkio žlugimą.
Asmens bankroto įstatymas galioja daugelyje Europos Sąjungos šalių, tokį priėmusios kaimynės Latvija ir Estija bei jau minėta JAV. Tokį įstatymą būtina svarstyti ir priimti mūsų šalyje. Tam yra nemažai akivaizdžių ir svarių faktų...
Visų pirma pastebima socialinė ir ekonominė nauda. Šiuo sunkmečio metu ženkliai išaugus nedarbui, kuris 2008 m. paskutinį ketvirtį siekė beveik 8 proc., daugelis gyventojų nebėra pajėgūs vykdyti įsipareigojimų, kurie prieš gerus metus nekėlė rūpesčių. 2009 m. pradžioje skolininkų skaičius išaugo net 70%, o areštuoto turto paraiškų 1546.
Kadais bankai, o ypač „skandinaviškieji“, kurie 2007 m. pirmavo pagal išduotų paskolų sumas, lengva ranka dalinę paskolas, tinkamai neįvertinę klientų mokumo, šiai dienai užtrenkia duris tiems, kurie siekia derybų dėl skolų atidėjimo. Tokiu atveju gyventojai, nebeegzistuoja kaip vartotojai, o tiesiog grimzta į skolų liūną. Akivaizdu, kad šalies didiesiems bankams trūksta kapitalo, todėl nelinksta taikiai tartis su klientais dėl paskolų atidėjimo. Taigi tokio įstatymo priėmimas būtų galimybė asmenims, kurie suklydo prisiimdami tam tikrus finansinius įsipareigojimus, atsitiesti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Logiškai ir tinkamai sudėliojus įstatymo taikymo gaires bankrutavusiems asmenims būtų galima priskirti konsultantą - prižiūrėtoją (ką turi kitos šalys), kuris padėtų subalansuoti asmeninį biudžetą ir ateityje griežčiau vertinti savo mokumą.
Daugelis klysta sakydami, kad toks įstatymas nutemps ekonomiką į dugną kartu su bankais. Tačiau ar kas įvertina, kad būtent komercinių bankų atsaini politika ir padidino klientų nemokumo riziką. Suteikta didžiulė laisvė šalyje lyderiaujantiems bankams iškraipė kreditavimo sistemą. Anaiptol, toks įstatymo priėmimas būtų kaip įrankis bankams pažaboti. Tai reiškia, kad nenorėdami perimti buto ir bijodami asmens bankroto paskelbimo, bankai taps sukalbamesni, darant nuolaidas dabartinei paskolai, mokėjimų atidėjimui. Iš kitos pusės žvelgiant, būtų skatinamas disponavimas laisvų pinigų, sumažėtų šešėlinė ekonomika. Nemokus klientas stengiasi nuslėpti turimą turtą ir pajamas, kad išvengtų viso turto arešto. Slepiami mokesčiai, mažėjantis vartojimas tiek būtinoms, tiek ilgalaikėms prekėms neleidžia tinkamai balansuoti šalies biudžeto. Atverstas naujas gyvenimo puslapis padėtų gyventojams tinkamai vertinti savo galimybes prisiimti įsipareigojimus ir pristabdytų besaikio vartojimo plitimą, kurio padariniai ekonomikai akivaizdžiai matomi šiai dienai. Asmuo galėtų nebesislapstyti nuo kreditorių ir nereiktų ieškoti nelegalaus darbo. Taip pat tokia galimybė būtų naudinga ir ūkininkams – gamtos stichijai nusiaubus pasėlius, kai kuriais atvejais bankrotas naudingesnis negu draudimo išmokos. Juk vargu ar bankai pateisintų nemokumą dėl kilusių gaisrų ar potvynių? Draudimo išmokų vilkinimas verstų žemdirbius nesilaikyti įsipareigojimų mokėjimo grafiko.
Kalbant tik apie teigiamus dalykus, prieštaringų minčių skeptikams kelia galimi bankų bankrotai po tokio įstatymo paskelbimo. Tačiau ar įvertinama, kad nualintus vartotojus sunkiau prikelti nei bankams išspręsti turimas finansines problemas. Bankai sukaupę iš gyventojų asmeninį turtą anksčiau ar vėliau parduos rinkoje ir susigrąžins bent dalį lėšų. Tačiau įstūmus gyventojus į skolų liūną galime ir nesulaukti vartojimo atsigavimo. Vertėtų suvokti, kad ekonomikos varomoji jėga yra ne bankai, o vartotojai, jų pasitikėjimas. Bankai yra tik kaip juridinis asmuo, kuris gali bankrutuoti nepriklausomai nuo to, ar bus įvestas fizinio asmens bankrotas ar ne.
Kad ir kokius svarius argumentus galime surasti, viską nulems valdžios socialinė atsakomybė. Padaryta per daug klaidų, kurias galima atpirkti tik protingais sprendimais, todėl norėtųsi, kad būtų išvengta įstatymo spragų, kurioms esant kiltų grėsmė piktnaudžiavimui kreditoriais. Bet...panašu, kad valdančioji koalicija, kurioje itin daug linkusių pataikauti bankams ir suteikti neribotas galimybes spekuliuoti rinkoje, greičiau bus spaudžiama nepriimti šio įstatymo, nei įvertinti, kad įstatymo nepriėmimas ekonomikai butų nenaudingas. Daug viešai diskutuojama, kad juridiniams asmenims reikia išsivalyti nuo „toksinio“ turto ir „blogųjų“ paskolų, tačiau kodėl niekas neatsigręžia į fizinį asmenį, kuriam „blogosios“ paskolos užkerta kelią kurtis tinkamą aplinką. Belieka tikėtis, jog šį kartą bus kitaip – dėmesio sulauks ir paprasti žmonės.
