Šilutės rajone, Vilkyčių kaime, gyvenantis Aurimas (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.) pasakojo, kad su užteršto vandens problema susidūrė ir kiti kaimo gyventojai.
Be to, vyras priduria, kad nors iš krano bėgantis vanduo atrodo švarus, tačiau filtrai yra gerokai užteršti, o vanduo sunkiai prabėga pro čiaupą.
„Klausiau kaimynų, pas juos irgi tokia pati problema – sako, kad vanduo duše neprabėga dėl to, kad filtrai yra užteršti dumblu. Tikrai nemažai gyventojų skundžiasi.
Nors per kraną leidžiant vanduo atrodo švarus, bet kas turi filtrus, pamato tikrąjį vaizdą. Štai prieš dvi dienas pakeičiau filtrus ir vėliau likau nesupratęs, ar juos keičiau, ar ne, nes vėl atsirado tarša.
Gyvename Vilkyčių kaime, Šilutės rajone. Dalis gyventojų turi problemą dėl vandens kokybės. Šilutės vandenys nereaguoja. Pagalbos nesulaukiame. Vanduo bėga užterštas kažkokiu dumblu“, – kalbėjo gyventojas.
Atliko vandens tyrimus
Už vandens tiekimą atsakingos bendrovės „Šilutės vandenys“ direktorius Alfredas Markvaldas patikino, kad situacija yra stebima, o tyrimai buvo atlikti ir anksčiau. Be to, pašnekovas priduria, kad nerimauti nėra dėl ko.
„Vandens tyrimai imami pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sudarytą programinę užduotį. Paskutinįkart vandens mėginys buvo paimtas rugsėjo 9 d., o kitas buvo numatytas šio mėnesio 8 d.
Paskutiniai duomenys rodo, kad geležies ir amonio sudėtis vandenyje neviršija 200 (µg/l) nustatytos ribos, gręžinyje buvo 435 (µg/l). Vadinasi, tai yra geriamas vanduo, kurio sudėtyje yra padidintas geležies kiekis, dėl šios priežasties yra statomi filtrai.
Šiuo metu viską esame apžiūrėję, paėmėme tyrimus. Vilkyčių gyvenvietė turi savo nugeležinimo įrenginį ir ten vandenį prižiūrime, vyksta programinė priežiūra, dabar vandenį tikrino veterinarijos tarnybos atstovai. Mūsų darbuotojai, atlikę patikrinimą, nustatė, kad vandens geležingumas siekia 370 (µg/l), tačiau tai jokios grėsmės nekelia“, – kalbėjo A. Markvaldas.
Paaiškino priežastį
Kaip aiškino A. Markvaldas, pastebėjus pranešėjo nusiskundimą socialinėje erdvėje, su asmeniu buvo susisiekta, tačiau susipratimų taip pat nebuvo išvengta.
„Iš pranešėjo nuotraukų matėme, kad tikrai reikėjo praplauti vandens trasą. Be to, asmeniui, paskelbusiam nuotraukas, taip pat pasiūlėmė išplauti vandentiekio įvadą, tačiau šis pradėjo priekaištauti.
Jeigu žmogus pradeda įtarti, kad vanduo yra blogas, turi skambinti mūsų operatoriui arba galų gale padalinio vadovui, tada mes važiuojame, pažiūrime. Jeigu vanduo yra tikrai blogesnės kokybės, išplauname tinklus, nes juos susikaupia geležis “, – kalbėjo pašnekovas.
Už vandens tiekimą atsakingos įmonės vadovas priduria, kad šiuo metu vandens tiekimo trasa išvalyta, todėl nesklandumų kilti neturėtų. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos paimti vandens mėginių rezultatai turėtų paaiškėti artimiausiu metu.
Bendroji geležis priskirtina indikatoriniams geriamojo vandens rodikliams. Indikatorinis rodiklis – rodiklis, tiesiogiai nesietinas su kenksmingu poveikiu žmonių sveikatai, tačiau atspindintis gamtinio (žalio) vandens savybes, geriamojo vandens ruošimo ir tiekimo technologiją.
Didesnis geležies kiekis pablogina juslines geriamojo vandens savybes.
Nustatyta bendrosios geležies specifikuota vertė – 200 µg/l. Laikoma, kad geležies kiekiui viršijus 200–300 µg/l, vanduo dažo skalbinius, santechnikos įrenginius, vandens spalva tampa pilkšvai rusva, skonis, kvapas – nemalonus „metalo“.
Kaip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija, ir 2000 µg/l geležies koncentracija geriamajame vandenyje nekels grėsmės vartotojų sveikatai.
Geležis yra būtinasis elementas, reikalingas organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Geriamasis vanduo nėra laikomas svarbiu šio elemento šaltiniu, pagrindinis šaltinis – maisto produktai.
Geležies kiekis viešai tiekiamame geriamajame vandenyje priklauso nuo požeminio vandens kokybės, vandens paruošimo, vandentiekio būklės, vandens sunaudojimo ir kitų veiksnių.
Išskyrė, kur vanduo yra labiausiai geležingas
VMVT specialistė, maisto produktų inspektorė Vilija Galdikienė naujienų portalui tv3.lt paaiškino, kad požeminio vandens gelžingumas nustatomas visoje Lietuvoje.
Be to, išskiriamos apskritys, kur geležies kiekis yra didžiausios, o kur – mažiausias.
„Visoje Lietuvoje požeminis vanduo yra geležingas. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, administraciniu požiūriu geležingiausias Utenos, Vilniaus, Kauno, iš dalies Tauragės apskrityse, mažiausiai geležingas – Klaipėdos, Telšių, iš dalies Panevėžio apskrityse. Literatūroje nurodoma, kad Lietuvoje požeminiame vandenyje geležies yra apie 1000–2000 µg/l, kai kuriais atvejais siekia 6800 µg/l, todėl viešai tiekiamame geriamajame vandenyje geležies kiekis mažinamas statant geležies šalinimo įrenginius.
Didžiosiose vandenvietėse geležies šalinimo įrenginiai pastatyti, tačiau mažosiose vandenvietėse kai kuriais atvejais šie įrenginiai nėra įrengti arba neefektyvūs. Be to, geležies kiekis iki keliolikos kartų gali padidėti vandentiekio tinkle, ypač vandeniui tekant plieniniais vamzdžiais.
Pagal geriamojo vandens tiekėjų 2018 m. geriamojo vandens programinės priežiūros duomenis, 2018 m. daugiau kaip 40 proc. vandentiekių geriamajame vandenyje geležies kiekiai (trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį, ar visus metus) viršijo nustatytą specifikuotą vertę (200 µg/l). Padidintas bendrosios geležies kiekis nustatytas virš 700 vandentiekių“, – aiškino specialistė.
Paaiškino, kada vandens kokybė gali būti prasta
V. Galdikienė priduria, kad apie vandens kokybės suprastėjimą gali išduoti keletas esminių savybių, viena iš jų – spalvos pakitimas ar kvapas.
„Jei geriamajame vandenyje būna dideli mangano kiekiai, vandens spalva gali būti juosva, gali susidaryti juodų nuosėdų ant santechnikos įrenginių, gali sklisti kvapas. Manganas taip pat priskiriamas indikatoriniams geriamojo vandens rodikliams.
Geriamojo vandens jusliniai rodikliai (spalva, skonis, kvapas), padidintas drumstumas gali rodyti, kad vandens kokybė ar sauga neatitinka nustatytų reikalavimų. Geriamasis vanduo turi būti skaidrus, bespalvis, neturintis specifinio skonio bei kvapo“, – kalbėjo pašnekovė.
VMVT atstovai primena, kad vartotojai, turėdami abejonių dėl geriamojo vandens kokybės, pirmiausia turėtų kreiptis į geriamojo vandens tiekėją. Tuo atveju, jei problemos nepavyksta išspręsti, reikėtų kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą arba į jos teritorinį departamentą.
