Pagrindinė šių akronimų problema yra ta, kad jie yra paremti aritmetiniu žmonių skaičiumi ir dabartiniu ekonomikos augimu, lyginamu su ateities perspektyvomis. Ko gero, nebereikės laukti ir 2040 metų, kol Indija nebeatlaikys savo augimo ir nepasieks BRICS prognozių arba, kol iki šio laikotarpio Rusija taps nustekenta Rytų Europos šalimi, kurios Sibiro išteklius išgaus ir naudos Kinija.
Dabartinė Brazilijos gatvėse vykstanti revoliucija primena, kad ši šalis yra ne tik tarp galingiausių pasaulio ekonomikų, tačiau ir viena labiausiai susiskaldžiusių visuomenių, kur vyrauja pajamų nelygybė. Tai primena, kad reikia stebėti ne tik šalies augimą, bet ir jos bendrą vaizdą.
„Goldman Sachs“ 2010 metais prognozuotame „Kitame 11-uke” po BRICS atsidūrė ir Nigerija, Egiptas, Iranas ir Pakistanas. Ir vėl pagal didelį gyventojų skaičių ir įspūdingą augimo tempą. Tačiau per dešimtmetį Nigerija dėl pilietinių nesusitarimų gali suskilti, Pakistanas toliau skyla, o Egiptas tapo nevaldoma politine mase. Ar šios valstybės atsities ir išpildys dešimtmečių planus, ar šie pokolonijiniai gigantai galiausiai subyrės? Čia įmanoma investuoti, tačiau tai dar nėra nerizikingas sprendimas. Taip pat supaprastinta ekonominė logika nepranoks geopolitinio kompleksiškumo, kuris reikalauja istorinio ir tarptautinių kintamųjų suvokimo. Šis sudėtingumas atsiranda iš scenarijų, bet ne iš prognozių.
Pavyzdžiui, į Trečiąjį pasaulinį karą gali įsitraukti 3-5 BRICS šalys: Indija prieš Kiniją ir/arba Kinija prieš Rusiją. Neabejotina, tai sujauktų 2040-ųjų prognozes. Išlaikant akronimų kaprizingumą, kyla nauja 3M rinka: Mongolija, Mozambikas ir Mianmaras – turtingos mineralų šalys, besiribojančios savo sienomis su BRICS šalimis. Prognozuojama, kad per ateinantį dešimtmetį jos bus greičiausiai augančios šalys ir pasižymės geriausiu išteklių išnaudojimu ir valdymu.
Šiemet planuojamas šių šalių viršūnių susitikimas. Bet kuriuo atveju, kai investiciniai bankai išnaudos savo galimybes kylančiose rinkose, dar liks saujelė kitų šalių į kurias investuotojams derėtų atkreipti dėmesį. Jas portalas „Quartz“ įvardija kaip BROOMS.
Belizas. Geriausia vieta, kur gali pasitraukti Silicio Slėnio bėglys Johnas McAfee, ji taip pat laikoma paskutine šio amžiaus „Bananų Respublika“.Belizo nepaliesti paplūdimiai gali paversti šalį puikioje vietoje esančiu mokesčių rojumi.
Reunionas. Kol kas dar nėra nepriklausoma valstybė, tačiau Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as turės parduoti šį mažą šalies protektoratą šalia Mauritanijos, jei norės panaikinti Prancūzijos biudžeto deficitą. Privatizacijos atveju, Reunionas gali tapti jūroje esančių tyrimų ir inovacijų centru kaip „SeaSteading“ projektas.
Omanas. Didžiaja dalimi išvengęs Arabų pavasario problemų, nepaisant senkančių naftos ir dujų išteklių, išlieka vienų brangiausių pasaulyje Basra perlų tiekėju ir nenusiaubtų paplūdimių nardymui savininku.
Išorinė Mongolija. Mingų dinastija traktavo šią teritoriją ir kaip šių dienų Mongoliją, ir kaip Rusijos dalį. Šiandien susidaro įspūdis, kad ji yra Kinijos mineralų turtinga periferinė zona, kur investuojami milijonai naujų miestų statybai ir į Kiniją išvežama geležies rūda.
Mauritanija. Nereikėtų kreipti dėmesio į paskutiniuoju metu teroristus priglaudžiantį Malį, nes kitados buvusi Romėnų provincija ir Prancūzijos kolonija yra turtinga geležies rūda, variu, auksu ir dar neseniai atrastu galimu naftos potencialu. Mauritanija turi per mažai pinigų, kad pradėtų naftos gavybą, tačiau tai greičiausiai padaryti padės Kinija. Dar geriau, jei Europa padės šaliai išsigryninti pinigų per jungtinius resursų ir žuvininkystės projektus.
Pietų Sudanas. Šalys, neturinčios išėjimo į jūrą, vis dar kenčia nuo savo buvusių šeimininkų ir nėra pačios tinkamiausios išorės investuotojams. Tačiau per visą Keniją į Indijos vandenyną planuojamas nutiesti dujotiekis ir nauja sostinės statyba gali sukrėsti šalies agrarinę visuomenę. Kol kas Pietų Sudaną galima rinkti naujausia pasaulio šalimi.
Nepaisant savo pasirinktos šalies, investuotojai turėtų suprasti, kad apie šalies ekonominį augimą nepakanka spręsti vien iš aritmetinių duomenų ir atkreipti dėmesį į finansinį ir politinį stabilumą, išlaidų struktūrą ir produktyvumą. Bandant suprasti šalies potencialo alchemiją nepakanka gerai žinoti tik abėcėlę.
