Šiuo metu yra pakankamai įrodymų, kad finansinės sistemos, ar tai būtų 1990-aisiais Azijoje, ar dešimtmečiu vėliau JAV ir Europoje, nėra apsaugotos nuo griūčių. Sutrikdyto augimo ir nedarbo kaina yra nepamatuojamai didelė.
Tačiau nesant sutarimo dėl tam tikrų esminių dalykų reformų vykdymas nuslops arba išvis sustos. Pinigų, finansų rinkų ir žmonių judėjimo laisvė – ir galimybė išvengti reguliavimo bei mokesčių – gali būti priimtinas, net konstruktyvus stabdys perdėtai oficialiai intervencijai. Tačiau taip nebus, jei nereglamentuotos lenktynės dugno link užkirs kelią etiškiems ir protingiems standartams.
Turbūt svarbiausia tvarkantis su neišvengiama „sistemiškai svarbių“ institucijų nesėkme yra aiškus nuoseklus požiūris. Mokesčių mokėtojai ir vyriausybės pavargo gelbėti kreditorius dėl destruktyvių užkrečiamų efektų baimės – net tada, kai finansinė parama skatina imtis per didelės rizikos.
Griežtas reguliavimo tvarkos vienodumas nėra būtinas. Pavyzdžiui, JK ir JAV gali priimti požiūrius, kurie skiriasi komercinių bankų apsaugos atžvilgiu nuo labiau spekuliatyvios, privačios prekybos. Tačiau politikos bėdos yra daugmaž panašios ir gali būti ne tokios rimtos kitur, kur skiriasi bankininkystės tradicijos, o prekyba labiau apribota. Tačiau kitos jurisdikcijos neturėtų bandyti mažinti apribojimus, įvestus vietinės valdžios.
Su šiomis reformomis glaudžiai susijusi tarptautinės monetarinės sistemos reforma. Kai kas gali net paklausti, ar mes apskritai turime „sistemą“, bent jau palyginti su Bretton Woods susitarimais ir prieš tai buvusiu tariamu aukso standarto paprastumu. Niekas šiandien negali sistemiškai ir nuosekliai įvesti valdžios, o pasaulyje neegzistuoja jokia oficialiai pašventinta ir kontroliuojama tarptautinė valiuta.
Dar visai neseniai mus ramino teorija, kad lankstus valiutos kursas šalims padės pamažu ir drausmingai prisitaikyti tarptautinėje arenoje. Tačiau realiame pasaulyje daugelis šalių, ypač, bet ne tik, mažos atviros ekonomikos, suprato, kad joms yra nepraktiška ir nepalanku turėti lankstų valiutos kursą.
Mes liekame įsitikinę, kad ir kaip būtų keista, jog aktyviai dalyvaujant atviroje pasaulio ekonomikoje reikia atsisakyti šiek tiek ekonominės nepriklausomybės. Arba, kalbant pozityviau, tai reikia noro efektyviau derinti politikas. Į šias galimybes įeina:
-stipresnė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) priežiūra ir griežtesnis šalių įsipareigojimas laikytis „gero elgesio“ bei sutartų taisyklių;
-tiesioginės ir viešos TVF, G20 ir kitų rekomendacijos, einančios po privalomų konsultacijų;
-kvalifikacija arba diskvalifikacija atsižvelgiant į naudojimąsi TVF ir kitų kreditorių paslaugomis, pavyzdžiui, bankų apsikeitimo operacijų linija;
-Palūkanos arba kitos finansinės nuobaudos ar paskatos, svarstomos Europoje.
Paulas Volckeris
