Kai paprasčiausias muilo gabalėlis gali atnešti milžinišką pelną, tuo pačiu sumažinti vaikų mirtingumą bei pagerinti suaugusiųjų sveikatą, nebėra gėdinga dirbti milžiniškai beveidei korporacijai, kuri jį pardavinėja. Tad gaukite magistro laipsnį ir išgelbėkite pasaulį, ragina „Foreign Policy“.
Kai Pasaulio banko Jaunųjų profesionalų programa į nuolatinę poziciją organizacijoje paprastai pritraukia apie 10 tūkst. kandidatų, darosi akivaizdu, jog įsidarbinti, norint padėti besivykstančioms rinkoms, gerokai sunkiau, nei bandyti patekti į Harvardą. Šiandien vaikai tiesiog nori išgelbėti pasaulį.
Tačiau yra ne vienas būdas paversti mūsų planetą geresne. Kita galimybė – įgyti magistro laipsnį ir įsidarbinti didelėje tarptautinėje kompanijoje. Pasvarstykite: per pastarąjį dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos Afrikoje viršijo užsienio pagalbą – vien per 2011-uosius 7 mlrd. JAV dolerių. Ir priešingai nei dalijamas maistas, šios rūšies investicijos pastatė fabrikus, finansavo bankus, atvėrė kasyklas ir naftos laukus, sukurdamos tūkstančius darbo vietų ir perduodamos žinias šalims, kurioms jų labiausiai reikia. Darosi vis akivaizdžiau, kad naujos technologijos gerina gyvenimo kokybę Afrikoje, o nauji verslo organizavimo būdai yra gyvybiškai svarbūs žemyno ekonomikos augimui.
Tačiau vis dar vyrauja požiūris, kad tarptautinės kompanijos yra godus, pelno apsėstas globalizacijos ir laisvosios rinkos šaltinis, apsiraizgęs aplink besivystantį pasaulį. Kai kurios vis dar tokios. Tačiau pagalvokite, kaip sunku JAV vidaus rinkoje konkuruoti norint pritraukti „Toyota“ gamintojų investicijas. Arba kaip džiaugiasi Didžioji Britanija, kai Indijos bendrovė „Tata“ išgelbėjo jos negaluojančią plieno pramonę. Jei tarptautinės kompanijos gali taip pakeisti situaciją turtingame pasaulyje, jų vaidmuo neturtingose šalyse yra dar svarbesnis.
Užsienio kompanijų didžiausia įtaka besivystančioms šalims greičiausiai yra ne sukuriamos darbo vietos ar mokami pinigai, o gaminami produkatai. Pavyzdžiu gali būti „Vodafone“, kuri tiekia įvairias paslaugas Afrikoje. Kompanija ne tik turi 84 tūkst. darbuotojų visame pasaulyje, tačiau teikia telekomunikacijų paslaugas 213 mln. klientų besivystančiose rinkose. Ekonomistai Stefanas Klonneris ir Patickas Nolenas įvertino, kad mobiliųjų telefonų paplitimas 15 proc. išaugino Pietų Amerikos regiono užimtumą, nes išsiplėtė gyventojų darbo paieškos geografiją. Kenijoje, „Vodafone“ antrinės bendrovės „M-Pesa“ teikiamos mobiliosios bankininkystės paslaugos 2011-aisiais turėjo 14 mln. klientų. Tai trečdalis šalies gyventojų. Ši milžiniška valstybė turi mažiau nei 900 banko skyrių arba kitaip tariant, vienas jų aptarnauja 44 tūkst. žmonių.
Kaip pagerinti asmeninę higieną ir sumažinti mirtingumą nuo tokių ligų kaip šiltinė? „Unilever“ – viena iš didžiausių pasaulyje vartojimo produktus platinančių kompanijų, gamina prekes, kurias naudoja daugiau nei 2 mlrd. vartotojų 180 valstybių, o 53 proc. bendrovės pajamų gaunama iš besivystančių rinkų.
Indijoje, kurioje „Unilever“ pardavinėjamas muilas „Lifebuoy“ užima didžiąją rinkos dalį, kompanija įgyvendino 18 tūkst. kaimų apėmusią akciją, kad šviestų ir padrąsintų žmones plautis rankas su muilu. Įrodymų apžvalga medicinos žurnale „Lancet“ pabrėžė, kad rankų plovimas muilu siejamas su 40 proc. mažesne šiltinės rizika ir jei kiekvienas pasaulyje plautų rankas su muilu pasinaudojęs tualetu ar prieš ruošdamas maistą, kasmet būtų išgelbėjama nuo 500 tūkst. iki 1,4 mln. gyvybių. Žinoma, šią studiją iš dalies rėmė „Unilever“ ir ne paslaptis, kad kompanija Indijoje uždirba nemenkas pajamas, tačiau taip pat nuveikia nemažai gero.
Žinoma, tarptautinės farmacijos kompanijos kritikuojamos dėl to, kad parduoda gyvybiškai svarbius medikamentus neturtingiems žmonėms neįkandama kaina. Tačiau parduodama vaistų, kurie padeda plinkantiems vyrams arba nebegalintiems mėgautis pilnaverčiu seksualiniu gyvenimu, „Big Pharma“ investuoja į medikamentus, kurie žudo tropiniuose vandenyse esančius parazitus ir taip apsaugo vaikus nuo plaučių uždegimo.
Žinoma, privatus sektorius daugiausia motyvuojamas pelno, o ne noro visame pasaulyje sunaikinti skurdą. Ir tarptautinės kompanijos įsitraukia į pasibaisėtinas investicijas. Prisiminkite, kai JAV energetikos kompanija „Enron“ pardavė Indijos Maharashtra valstijoje esančią jėgainę už 2,9 mlrd. JAV dolerių. Jos gaminama elektros energija kainavo keturis kartus daugiau nei vietinių gamintojų. Arba garsusis 1984-ųjų dujų nuotėkis Bopalo chemijos gamykloje, per kurį žuvo tūkstančiai. Verta pasvarstyti ir tokių bendrovių įsitraukimą į besivystančių rinkų korupciją: 2008-aisiais vokiečių kompanija „Siemens“ sutiko sumokėti 1,6 mlrd. JAV dolerių baudų už duotus kyšius.
Tačiau tai tik dalis istorijos. Daugelyje pasaulio vietų, prekės, kurias turtingųjų šalių gyventojai parduotuvių lentynose randa jau kelis dešimtmečius, iš tiesų yra prieinamos mažajai daliai pasaulio gyventojų. Tarptautinės kompanijos atneša technologines ir verslo praktikas, kurios sumažina šių produktų kainas ir išplečia jų prieinamumą. Konkurencija sukuria rinkas taip, kaip jų negali išplėsti užsienio pagalba ir tokias gėrybes kaip mobilieji telefonai ar vaistai, kurios anksčiau atrodė miesto elitui prieinama prabanga, priartina ir prie skurdžiųjų sluoksnių.