Lietuvoje vidutiniška pensija apie 274 Eur, o Švedijoje apie 2300 Eur.
„Šiandien Švedijoje išėjus į pensiją asmens gaunamos pajamos vidutiniškai sumažėja 25 proc., o Lietuvoje – 60 procentų. Tai skatina išanalizuoti Švedijos atvejį“, – kalbėjo „SEB gyvybės draudimo“ generalinė direktorė Sonata Gutauskienė – Bubnelienė.
SEB pateikia duomenis, kad praeitais metais Lietuvoje pensininkai gaunantys vidutinę pensiją turėjo 40 proc. savo vidutinių pajamų, t.y. apskaičiuotas pensijos dydžio ir buvusių pajamų santykis. Tačiau ateityje, 2060 m., prognozuojama, kad dėl prastėjančios demografinės situacijos – mažo gimstamumo ir emigracijos, tas santykis mažės iki 25 proc. Švedijoje tuo tarpu pensijos santykis nuo pajamų 2016 m. buvo apie 70–75 proc., o 2060 m. turėtų toks pat būti išlikęs.
Tad, gal tokių pačių algos ir pensijų dydžių Lietuva ir nepasiektų, bet įmanoma pasiekti panašų pajamų ir pensijos santykį.
Pasak bankininkų, tai įrodo Švedijos pensijų sistemos stabilumą, sistemos prisitaikymą prie besikeičiančių santykių.
„Švedų sėkmė tai – pasekmė to, kas ilgą laiką vyko, pensijos labai svarbios švedų gyventojams – mes turime stabilią sistemą ir darėme svarbius pokyčius valstybinėje pensijoje. Turime aktyvų dalyvavimų iš darbdavių ir darbuotojų bei valstybės. Visi dirba pensijų klausimu.
Paskutinė pensijos reforma Švedijoje buvo 2000 m. Tai buvo derybos tarp 5 iš 6 tuo metu veikusių partijų. Dėl to mes gavome stiprų pagrindą sistemai. Tai užtruko ilgai, tai buvo ilga diskusija. Bet tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl sistema nesikeičia taip ilgai. Ir tai labai stabili sistema“, – kalbėjo Henrikas Dahlgrenas, „SEB Life&Pension“ taupymo ir investavimo paslaugų vadovas.
Palyginimui, Lietuvoje nuo 2004 iki 2016 m. su pensijų fondais susiję teisės aktai keitėsi 24 kartus.
Pabrėžia darbdavių svarbą
Kalbėdami apie pensijų sistemos struktūrą bankininkai susitelkia ties vienu didžiausių skirtumų – Švedijoje 90 proc. darbdavių prisideda prie darbuotojų pensijos kaupimo, tuo tarpu Lietuvoje – 10 proc.
„III pakopa – darbdavių kaupiama pensija, joje kaupiama daugiausiai – 290 mlrd. Eur. Daugybė žmonių šioje pakopoje. Tai kolektyvinės darbo sutartys, kurios prasidėjo dar 1990 m. , nuo to laiko daugmaž kaupta“, – kalbėjo H. Dahlgrenas.
„Tai akivaizdus skirtumas – aktyvus darbdavių dalyvavimas neįpareigotas įstatymų. Darbdaviai aktyviai kartu kaupia. Matome, kad Švedijoje 90 proc. dirbančiųjų turi pensijų programas, kur darbdavys moka į tam tikrą pasirinktą instrumentą darbuotojui pensiją. Taip, Švedijoje profsąjungos stiprios, bet lygiai taip pat stiprios darbdavių konfederacijos. Susitarimas pasiektas dialogo forma. Švedijoje 100 proc. visų valstybės tarnautojų taip pat gauna darbdavio pensijos dalį“, – prideda S. Gutauskaitė – Bubnelienė.
Darbdavio svarba iliustruojama pavyzdžiu.
30 metų darbuotojas Tomas „į rankas“ gauna apie 600 Eur ir dalyvauja II pakopoje – 2 proc. sumokėtų mokesčių gauna iš „Sodros“, 2 proc. nuo vidutinio šalies atlyginimo prideda valstybė ir 2 proc. moka savarankiškai. Jei darbdavys kauptų 5 proc. darbo užmokesčio Tomui, tai sulaukęs pensijos Tomas galėtų dėl darbdavio dalyvavimo pasididinti nuo 40 iki 80 Eur per mėnesį. Tai jei jis pradės pensiją kaupti nuo 30 metų, naudojant visus šiuos instrumentus, jis gaus apie 567 Eur.
Kaip išvadą SEB analitikė pateikia, kad darbdavio prisidėjimas yra labai efektyvus. Pagal SEB atliktą apklausą, 76 proc. darbdavių sako, kad darbuotojų kaita didžiausia problema, iš kitos pusės 88 proc. dirbančiųjų sako, kad darbdavio pagalba ar dalyvavimas kaupti pensijai jiems priimtinas ir bendras kaupimas pensijai darbuotojus daro ištikimesnius organizacijai.
„Mes iš principo turime gerą pensijos sistemos struktūrą – daugiapakopę sistemą. Iš principo pakopos yra panašios į Švediją: ir valstybė dalyvauja, perveda dalį mokesčių ir darbdaviai įsijungia. Ko galima pasimokyti, tai to dialogo, mokėjimo kalbėtis, kad galėtume išdiskutuoti apie tą pensijos sistemos modelį ir jį ilgam susikurti. Politinio konsensuso ir politinio sutarimo.
Pagalvoti, kaip motyvuoti kaip tuos darbdavius įtraukti į pensijų sistemą, gal sukurti socialiai atsakingos įmonės statusą, kad įmonė gautų lengvatų ar premijų iš valstybės, kad norėtų prisidėti. Darbdaviams svarbu tas lankstumas“, – siūlė S. Gutauskaitė – Bubnelienė.
Pasak jos, pensijas galime auginti ir kaupti švedišku tempu.
„Jei vertintume, kad pirma pakopa sudarys apie 30 proc., II pakopa dar apie 30 proc., tai jau 60 proc. ir netoli Švedijos turimo pajamų ir pensijos santykio, dėl to ir reikia papildomo darbdavių įsitraukimo, pačių darbuotojų. Reikia visų įsitraukimo dėl suvokimo, kad tai mano ateities atlyginimas ir reikėtų III pakopoje savarankiškai dalyvauti“, – mano ji.
Tačiau, ką tai reiškia, kad prie ateities pensijos prisidėtų darbdavys? Ar dėl to mažės dabartinė alga darbuotojui?
Banko analitikė siūlo, kad siekiant nesumažinti darbuotojui dabartinio atlyginimo, galima elgtis dvejopai. Pavyzdžiui, jei įmonė ruošiasi didinti atlyginimą 100 Eur, darbdavys iš tiesų galėtų jį padidinti 50 Eur, o likusius 50 Eur pervesti į pensijos kaupimo fondą. Taip būtų sumokama dabar daugiau ir dalis atidedama ateities atlygiui.
Tiems, kuriems visgi alga nedidės, kad darbdaviams nereikėtų sumažinti mokamos algos, S, Gutauskaitė – Bubnelienė siūlo valstybei prisidėti, t.y. valstybė turėtų padaryti taip, kad ir darbdaviui ir darbuotojui būtų gerai. Pavyzdžiui, suteikti kokias lengvatas, skatinti puoselėti socialiai atsakingos įmonės statusą ir už tai skirti premiją.
„SEB“ gyvybės draudimo duomenimis, 2017 metais darbdaviai darbuotojų pensijai kaupti kas mėnesį skyrė vidutiniškai po 68 eurus.
Šiuo metu Lietuvoje per 1,27 mln. asmenų kaupia antros pakopos pensijų fonduose, o 118,4 tūkst. dirbančiųjų planuoja gauti tik „Sodros“ mokamą pensiją. Tik 354 tūkst. žmonių Lietuvoje papildomai kaupia patys savarankiškai trečios pakopos pensijų fonduose, naudodamiesi gyvybės draudimo paslaugomis arba jiems kaupia darbdaviai.
