Turime pirmuosius statistikos duomenis apie mūsų ūkio krizę – bendrasis vidaus produktas (BVP) pirmą ketvirtį, palyginus su pernykščiu pirmu ketvirčiu, sumažėjo 12,6 proc.
Pernykštis pirmas ketvirtis dar tebebuvo mūsų neregėtai spartaus augimo laikotarpis – BVP tada padidėjo 7 proc., palyginus su 2007 m. ketvirtuoju ketvirčiu, kada ūkis, palyginus su trečiuoju ketvirčiu, paaugo 8,8 proc., o trečiąjį ketvirtį, palyginus su antruoju, jau buvo paaugęs 10,5 proc., o to antrojo ketvirčio metu jis jau buvo pašokęs, lyginant su pirmuoju, 9 proc.
Trumpiau kalbant, krentam žemyn ne lygumoje, kuria neva keliavom, bet ritamės nuo didoko kalno, į kurį įkopėm 2002-2008 metais.
Kadangi jau ritamės žemyn, aukščiau šiuo tarpu nebekilsim, tai galime išmatuot, kokią viršukalnę buvome pasiekę.
Po Rusijos finansų krizės sukeltų perturbacijų stipriau trūktelėjom aukštyn 2001 metais ir spartus augimas netrikdomai tęsėsi iki pat 2008 metų (imtinai). Realusis BVP per tą laikotarpį padidėjo 76 proc., ir pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui (skaičiuojant pagal perkamosios galios pajėgumą) ir rodantį vidutinį mūsų materialinės gerovės lygį, pakilom nuo 41,5 proc. ES-27 vidurkio (2001 m.) iki 61 proc. (2008 m.).
Mūsų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (nominalus, prieš sumokant mokesčius) padidėjo nuo 1087 litų iki 2319 litų (tai yra 213 proc.). Kadangi kainų lygis (suderintas vartojimo kainų indeksas) per tuos aštuonis riebius metus pakilo 32 proc., tai realusis vidutinis atlyginimas bus pakilęs 61 proc.
Aktyviai pasinaudojome atsiradusia galimybe imti paskolas – 2001 metais verslas ir fiziniai asmenys iš bankų buvo paėmę 6,5 mlrd. litų paskolų, 2008 m. – 71,5 mlrd. litų.
Tai natūraliai išpūtė einamosios sąskaitos deficitą: nuo 4,7 proc. BVP iki 11,6 proc. (2008 m. ketvirtą ketvirtį).
Bet sugebėjom ir kažkiek sukaupti juodai dienai: laikotarpio pradžioje indėliai bankuose (vėlgi kartu verslo įmonių ir gyventojų) sudarė 10,4 mlrd. litų, pabaigoje – jau 38,2 mlrd. litų (2007 m. pabaigoje – net 40 milijardų).
Nedarbas nuo 17,4 proc. smuko iki 5,8 proc. (4,3 proc. 2007 m.).
Kodėl taip sparčiai augome – aišku; mes ir mūsų partneriai (finansinis kapitalas) naudojomės palankia konjunktūra Europoje ir pasaulyje. Kodėl sustojom – irgi aišku: žlugo ta konjunktūra, kai finansų banginiai užkliuvo už varčios Amerikos žemyne.
Ką turim daryti – pačia esme taip pat aišku: laukti, kol konjunktūra vėl keisis mūsų naudai.
Bet tai ne viskas. Kol pasauly konjunktūra negerėja, galėtumėt, metaforiškai šnekant, patvorius apsišienaut. Tai yra, pirmiausia taisyt ir gerint tai, ką šiandien patys darom.
Būti modernia ekonomika galime tik įsivėlę į tarptautinius mainus. Tai yra, tik specializavęsi gaminti paskiras prekes (sudėtingesnių gaminių dalis ar keletą paprastesnių vartojimo prekių) pasaulio rinkoms. Kilti galime tik didindami eksportą. Negalime pasekti Vokietijos, Prancūzijos ir kelių kitų didesniųjų pavyzdžiu; jie subsidijuoja kiekvieną pirkėją, sumaniusi seną automobilį pakeisti nauju. Automobilių pramonė tose šalyse – apdirbamosios gamybos šerdis, su ja susiję gausybė verslų; trūktelėjus konjunktūrą šioje šakoje, šviesėja visa ekonomika.
O kur mūsiškės ekonomikos analogiška „šerdis“? Naftos produktų gamyba? Ne; paklausa nelanksti, jokio „klasterio“ aplink ją (be to, ir klimato kaitos požiūriu žiūrint veikiau mažinti vartojimą reikėtų, o ne skatinti jį). Tai gal baldai (kartu su visa medienos perdirbimo pramone sudaro apie 19 proc. pramonės sukuriamos pridėtinės vertės)? Nors santykinai nemaža jų gamybos dalis (beveik 40 proc., bent iki šiol) realizuojama Lietuvos rinkoje, tačiau vargu ar sunkmečiu įstengtume paskatinti šalies gyventojus smagiau atnaujinti baldus, dotuodami dalį jų išlaidų.
Tai gal maisto pramonė? Ji irgi vienas iš kertinių mūsų apdirbamosios gamybos akmenų, sudaro apie 17 proc. visos pramonės produkcijos. Kas užvis svarbiausia - naudoja daug vietinės žaliavos ir daug žmonių darbo. Tik keistokai atrodytume, paskelbę nacionalinę programą, remiančią maisto vartojimą kiekvieno valgytojo subsidijavimu, tai yra - skatinimu daugiau valgyti ir gerti.
Rimčiau kalbant, neturime kažkokios konkurencingos, aplink save didelę dalį verslo sutelkiančios šakos ir veiklos srities. Gal ir gerai, kad neturime, kad gamyba diversifikuota. Bet krizės metais nėra ir grandies, už kurios trūkteltume ir iškart pajustume efektą.
Beje, Tarptautinis valiutos fondas (TVF), ką tik pateikęs savo naujas prognozes, Lietuvos ekonomikos perspektyvas įvertino šiek tiek geriau nei daugelio kitų panašaus lygio ūkių. Pritaręs daugumos nuomonei, kad Lietuvos (taip pat Estijos ir Latvijos) ekonomika šįmet bus tarp lyderių Europoje pagal gamybos smukimo mastą (smuks 10 proc.; Estijos taip pat 10 proc., Islandijos – beveik 11, Latvijos - net 12 proc.). TVF mato mūsų ūkį 2012-2014 metais augsiant jau visai spėriu 5,5 proc. tempu (Estijai ir Latvijai, juolab brandesnėms ekonomikoms, TVF prognozuoja lėtesnį augimą).
Tą teigiamesnę perspektyvą teigia keli nedideli dalykai.
Pirma, žmonės šalyje elgiasi ganėtinai ramiai ir ne tik neardo stichiškomis akcijomis ekonomikos pusiausvyros, bet stabilia vartojimo, darbo ir taupymo elgsena palaiko jos susilpnėjusį stabilumą. Išskyrus trumpą epizodą, bankų indėlininkai nesupanikavo, indėliai bankuose beveik nesumažėjo. Atitinkamai ir bankai Lietuvoje skolina nors sunkiai ir brangiai, bet tikrai skolina, ir daro tai mažesnėmis palūkanomis nei Estijoje ir Latvijoje.
Netrukus ims veikti nauji verslo kreditavimo šaltiniai, jie irgi pristabdys kol kas tebevykstantį ekonomikos smukimą. Jei verslas daugiau energijos skirtų gamybos išlaidų mažinimui, inovacijoms (ir mažiau garo išeikvotų ginčams su valdžia), infliacija būtų greičiau suvaldyta ir pagerėtų klimatas investuotojams.
Deja, kol kas net ir geriausiame scenarijuje Lietuvos ekonomika tebežada būti tokiu sveiku padieniu darbininku. Pagerės laikai – ir bus kas jį nusamdo, pinigus moka. Bet kad taptų „samdytoju“ – vis dar sunku įžiūrėt.
