Jokių besišypsančių sėdmenų „Times“ aikštėje. Tualetams skirtų sanitarinių priemonių gamybos srityje pirmaujančios Japonijos bendrovės „Toto“ reklaminė kampanija Niujorke neatrodė nei pikantiška, nei dviprasmiška, pasakoja Italijos dienraštis „Corriere dela Sera“.
Tai buvo tik paprasčiausia eilė vyriškų ir moteriškų sėdmenų, „laimingų“ dėl to, kad jas atgaivino ir iškvėpino „Washlet“. Tai unitazas, kuris tuo pat metu veikia ir kaip bidė (yra šilto oro pūtimo sistema ir reguliuojamas vandens čiurkšlės nukreipimo mechanizmas). Tokius unitazus jau daug metų kosminėse stotyse naudoja astronautai. Po to, kai šiuos santechnikos įrenginius savo būstinėje Mountain View išbandė kompanijos „Google“ įkūrėjai, jie tapo plataus vartojimo preke.
Pasak dienraščio, „Toto“ reklamoje nėra jokios seksualinės potekstės. Jos net negalima lyginti su Europoje, ypač Italijoje, paplitusiomis reklamomis, dėl kurių „Financial Times“ italus apkaltino taikstantis su moters kūno komercializacija.
Tačiau ekumenine dvasia „Washlet“ reklamos autorių išrikiuotos baltų ir juodų, vyrų ir moterų, jaunų ir senų žmonių sėdynės neatlaikė audringų garbiojo Neilo Rhodeso iš Niujorko „Times“ aikštėje esančios evangelikų bažnyčios protestų ir amerikiečių fobijos prieš bet kokią apsinuoginimo formą, rašo „Corriere dela Sera“.
Rhodedas prieš keletą metų perkėlė savo bažnyčią į pastatą Brodvėjuje, ties sankirta su 51-ąja gatve, kuriame jau įsikūręs „Novotel“ viešbutis, „McDonald‘s“ greitojo maisto restoranas, o dabar ir dar ta „Washlet“ reklama.
„Kokią teisę turiu įžeidinėti šiais apnuogintais kūnais į pamaldas besirenkančius tikinčiuosius ir pramoginiuose renginiuose dalyvaujantį jaunimą?“- susirūpino Rhodesas ir nieko nelaukdamas užsipuolė pastato savininką, projektą sukūrusią reklamos bendrovę ir įmonę, kuriai priklauso reklaminis stendas.
„Washlet“ gamintojai bandė gintis, bet veltui, pasakoja „Corriere dela Sera“. Kai Niujorko federalinio teismo teisėjas nusprendė uždrausti reklamą, „Toto“ sutiko su kompromisu: reklama liks, bet sėdynės bus pridengtos balta juosta su užrašu“ Švarūs ir patenkinti, be „jeigu“ ir „bet“.
Medisono aveniu įsikūrę reklamos specialistai choru protestuoja: „Tai cenzūra, nukreipta prieš mūsų kūrybiškumą. Be to, tai ir pavojingas precedentas, nes tai atsitiko „Times“ aikštėje – vietoje, iš kurios sklisdavo pačios fantastiškiausios idėjos, galingiausi skatinamieji signalai“. Pasak dvasininko advokatų, šie atvaizdai ne tik žeidė tikinčiųjų jausmus, bet ir „disonavo“ su „šeimynine“ „Times“ aikštės, iš kurios buvo išvyti striptizo barai ir sekso prekių parduotuvės, dvasia.
„Sudie, šventvagiška reklama!” – džiūgauja Ruperto Murdocho laikraštis „New York Post“. Įdomus, bet ne vienintelis faktas šalyje, kur viešas intymių kūno dalių demonstravimas laikraščiuose, TV, kine, paplūdimyje ar kartais net vaizduojamajame mene puritoniška išliekančios visuomenės požiūriu yra nepriimtinas. O tokį požiūrį „realizuoja“ įstatymai, rašo „Corriere dela Sera“.
Laikantis šių įstatymų kartais skiriamos milijoninės baudos. Pats žymiausias epizodas – apnuoginta Janet Jackson krūtinė per pasirodymą finalinių „Superbowl 2004“ varžybų pertraukoje. Niekuo dėtiems TV kanalams buvo pritaikytos griežtos sankcijos.
Šie įstatymai nepilnamečių apsaugą laiko svarbesne už meninės išraiškos laisvę. Tačiau taisyklės, itin griežtai taikomos seksualinėms scenoms, ignoruojamos visiškai nepriimtinais atvejais. Prieš keletą metų tuometinis JAV teisingumo ministras Johnas Ashcroftas , atstovaujantis dešiniuosius evangelikus, prajuokino pasaulį nusprendęs audiniu pridengti dviejų Teisingumo departamento vestibiulyje stovinčių skulptūrų, įkūnijančių teisingumo dvasią, krūtines. Juokingas epizodas, bet ne ką juokingesnis už Amerikos muziejų atsisakymą rodyti skulptūras apnuogintomis genitalijomis, teigia „Corriere dela Sera“.
Atlantoje prieš 20 metų valstybinis universitetas atsisakė demonstruoti Mikelandželo Dovydo kopiją. Priežastis ta pati: jis – nuogas. Po šiai dienai Amerikoje veikia TV kanalai, kurie, baimindamiesi vietos valdžios reakcijos ar programų turinį kontroliuojančios federalinės agentūros baudų, prieš parodydami Dovydo ar Ticiano Veneros atvaizdą perspėja, kad šie vaizdai skirti tik suaugusiems. Panašios istorijos kartojasi ir šalies „gilumoje“, konservatyviuose Pietuose.
Prieš porą mėnesių muzikos festivalis „Magic Mountain Music Festival“ nutarė po 40 metų parodyti atnaujintą miuziklo „Plaukai“ versiją. Šis hipių laikų kontrkultūros himnas buvo atliktas be scenų su apnuogintais kūnais ir pernelyg „atvirų“ dainų, pavyzdžiui, apie masturbaciją. Ir visa tai nutiko ne kokiame Alabamos miestuke, o beveik pačiame elgesio laisve garsėjančiame San Franciske, pastebi dienraštis.
Tai, kas dedasi menininkų sluoksniuose – paradoksalu, bet iš dalies gali būti laikoma visuomenėje išplitusio intymių kūno dalių demonstravimo persisotinimu, tvirtina „Corriere dela Sera“. Europoje apsilankę amerikiečių turistai nesiliauja stebėjęsi atviromis nuotraukomis žurnalų viršeliuose, įskaitant ir tuos, kurie skirti visai šeimai. Pasakojimai apie vaikų pilnus paplūdimius, žaidžiančius šalia viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies nedėvinčių moterų, tapo klasikine vasaros vakarienių tema.
Europiečiams svetimas jautrumas vertas pagarbos, pastebi dienraštis. Tačiau kartais tai provokuoja polemiką ir nepakantumą net pačiose Jungtinėse Valstijose. Sarazotoje (Floridos valstija) vienas nuomojamo namo savininkas nutarė paerzinti miestelėnus, ant palangės provokuojamomis pozomis išstatęs du nuogus manekenus. Įsiutę praeiviai pareikalavo, kad valdžios atstovai padarytų tvarką. Tačiau miesto taikos teisėjas pareiškė negalintis taikyti bausmės: viešas nuogų manekenų rodymas nėra (kol kas) laikomas nusikaltimu, rašo „Corriere dela Sera“.
