Norite gyventi prie Landsbergio Graikijos saloje? Štai kiek ten kainuoja namai ir butai

Rasa Čepaitienė
1 d. ·
Aš tai iš tų ‐ kolchoznikų. Mano abi močiutės kolchozo karves melžė. Mes, moksleiviai, kolchozo laukuose ir akmenis rinkdavome, ir linus rišdavome, o vasarom dar ir burokus ravėdavom norėdami kokį rublį prisidurti.
Gal ne visi bežino - į tuos kolchozus laisvieji valstiečiai po karo buvo varu suvaryti, sunkiais mokesčiais ir tiesioginiu spaudimu jiems nepakeliamas išgyvenimui sąlygas sudarius - nė šimtas metų nepraėjo nuo caro paskelbto išlaisvinimo ir jie vėl buvo įbaudžiavinti. Mano būsima mama, paauglė, kai norėjo į technikumą Panevėžyje stoti, tai turėjo kolchozo pirmininko prašyti, kad išleistų, o galėjo ir neišleisti...
Bet, žinot, augdama kolchozinėje aplinkoje, tarp kolchoznikų, nemačiau tiek melo, savanaudiškumo ir klastos, kaip dabar, tarp vad. inteligentų ir kelis diplomus turinčių ar aukštas pareigas užimančių. Priešingai, kaime, kuriuo dabar taip bjaurisi pons įrašo autorius, besikeikiantis kaip koks ruskos provincijos šoferis, teko sutikti ir ypatingai taurių, kilnių ir dosnių žmonių, kurie, nors gyveno labai kukliai, kartais net sunkiai, niekad nepalikdavo kito nelaimėje ar užklydusio svečio kuo turėdami nepavaišinę. Galų gale, iš to kolchozo maitinosi visa Lietuva, ir ne tik. Šitie žmonės juodom panagėm ir sudiržusiais veidais, kai galėjo, nepaliko Tėvynės, nepabėgo skalsesnės duonos ieškoti, o, šalia kolchozo darbų sunkiai savo ūkeliuose ardami, sugebėjo dar ir vaikus dorais ir garbingais išauginti, į aukštus mokslus išleisti. Nelakstė jie intensyviai ir po kap. šalis, kaip pono tėvelis, nes jų nieks net į soc. šalis neišleisdavo. Kas labiau prakutęs, tai vasarom Palangon nuvažiuodavo, o kas ne - tam ir vietiniam ežerėly išsimaudyti pakakdavo. Užtai nei savo bylos KGB stalčiuose turėjo, nei jos lapų vėliau plėšyti reikėjo, nei jiems marksizmą-leninizmą dėstyti teko.
Žinau, pons - iš bajorų, tad suka nosį nuo tų kaimo mėšluočių, nelygis mat jam su tokiais žinotis! Tik ir bajorai kažkada netokie buvo - turėjo savo garbės kodeksą, o jų darbas buvo prireikus su kardu Tėvynę ir savo žmones ginti. Bet laikai keičiasi, progresas nenumaldomai šuoliuoja į priekį, tad dabar smagiau su priešu kovoti ir didžią drąsą rodyti liežuviu malant ar saugiai užsieniuose pasislėpus, o moralė, kito dvariškio žodžiais tariant, - ne šio pasaulio dimensija. Labiau į plikbajorius tai panašu, katriems tik nepelnytos garbės ir svetimo darbo vaisių reikia.
P. S. Šis įrašas, gal išsiblaivius, buvo pašalintas, bet veltui - kas kartą pakliūna į internetą, jame amžiams ir lieka. Tad spręskite patys apie šios epochos protą, garbę ir sąžinę. Nes šitie dalykai nuo epochos nepriklauso. Kaip sakė Mikė Pūkuotukas, jie arba yra, arba nėra, ir nieko čia nepadarysi.

Atsakyti

Danguolė.

2024-08-18 12:08:47

@lndsdergiai Kur teisybė prapuolė? Tada ir kolūkio pirmininkas ją matė ir apgynė. O dabar užpakalių nuo sofų nepakelia jokia ministerija ir mato, kad ,,viskas sutampa. ," Stumdo vienas nuo kito. Kas rurtingas tas ir teisingas.

Atsakyti