Pateikiame stambaus kapitalisto Nick Hanauer TED kalbą, kuri kvestionuoja paplitusią koncepciją, kad "turtingieji yra pagrindiniai darbo vietų kūrėjai". Kalba dėl iki galo aiškiai nesuformuluotų priežasčių buvo uždrausta rodyti TED video kanale ir paviešinta tik atskirai aplinkiniu būdu, kuomet didelė dalis žmonių pateikė pretenzijas dėl kalbos įrašo neviešinimo.
Stebina tai, kaip stipriai viena idėja gali formuoti visuomenę ir jos politiką. Štai viena. Jeigu mokesčiai turtingiesiems kils, tuomet mažės sukuriamų darbo vietų skaičius. Ši idėja yra respublikonų dogma, kuriai demokratai retai meta iššūkį ir ji suformavo didžiąją šių dienų ekonominės panoramos dalį. Bet kartais idėjos, kuriomis užtikrintai tikime, kad jos yra teisingos, yra mirtinai klaidingos.
Prisiminkit, kad tūkstančius metų žmonės tikėjo, kad žemė yra visatos centras. Ji nėra. Ir astronomas, kuris vis dar tikėtų, kad ji yra visatos centras, atliktų gana siaubingai klaidingus astronominius skaičiavimus. Todėl lygiai taip pat įstatymų kūrėjas, kuris tiki, kad turtingieji yra darbo vietų kūrėjai ir todėl turėtų nemokėti mokesčių, identiškai sukurtų siaubingai klaidingus įstatymus.
Aš pradėjau ir padėjau sukurti gausybę verslo kompanijų. Ir pradžioje įdarbinome daugybę žmonių. Bet jeigu nebūtų buvę žmonių, kurie galėtų įpirkti tai, ką mes norėjome parduoti, visos tos kompanijos ir visos tos darbo vietos būtų išgaravę akimirksniu. Būtent todėl aš galiu tvirtai pasakyti, kad turtingieji nekuria darbo vietų. o taip jų nekuria verslo įmonės, nesvarbu ar būtų jos didelės ar mažos.
Darbo vietos yra pasekmė į "gyvybės ratą" panašaus atsakomojo ryšio tarp vartotojų ir verslo įmonių. Ir tik vartotojai gali išjudinti šį sveiką didėjančios paklausos ir įdarbinimo ciklą. Šia prasme paprastas vartotojas yra didesnis darbo vietų kūrėjas nei kapitalistas, pavyzdžiui, kaip aš.
Būtent todėl, kuomet verslininkai prisiima nuopelnus dėl darbo vietų kūrimo tai šiek tiek panašu į voveres, kurios prisiima nuopelnus už evoliucijos sukūrimą. Iš tikro yra visiškai atvirkščiai.
Kiekvienas, kuris kada nors turėjo savo verslą žino, kad didesnio žmonių skaičiaus įdarbinimas yra kaip pats paskutinis šiaudas, kurio griebiasi kapitalistai. Tai yra tai, ką mes darome, jeigu ir TIK JEIGU kylanti vartotojų paklausa to reikalauja. Ir šia prasme savęs vadinimas darbų kūrėju yra paprasčiausiai netikslus. Tai nenuoširdu.
Štai kodėl egzistuojanti mokesčių politika yra apversta aukštyn kojomis, kuomet didžiausios mokesčių lengvatos ir mažiausi mokesčių tarifai pasitarnauja turtingiausiems visa tai vardan neva darbo vietų sukūrimo, tai, kas nutinka, yra paprasčiausiai tai, kad turtingieji tampa turtingesni.
Nuo 1980 metų turtingiausių amerikiečių pajamų dalis daugiau nei patrigubėjo, tuo tarpu mokesčiai turtingiesiems nukrito 50 %. Jeigu būtų teisinga, kad mažesni mokesčiai turtingiesiems ir daugiau turto turtingiesiems vestų prie darbų sukūrimo, tuomet mes šiandien skęstumėm darbuose.
Ir vis dėl to bedarbystė ir nepakankamas žmonių užimtumas yra rekordiškai aukštas. Kita priežastis, kodėl ši idėja yra tokia klaidinga yra ta, kad niekada nebus tiek daug turtingų žmonių, kad įgalintų stiprią ekonomiką. Žmonės kaip aš uždirba šimtus ar tūkstančius kartų daugiau nei vidutinis amerikietis, bet aš neperku šimtus ar tūkstančius kartų daugiau daiktų. Mano šeima turi 3 automobilius, ne 3000. Aš perku kelias poras kelnių ir maršknių kaip ir dauguma amerikiečių vyrų, karts nuo karto mes einame į miestą pavalgyti su draugais.
Aš negaliu pirkti nieko užtektinai, kad kompensuočiau faktą, kad milijonai bedarbių ir turinčių užimtumo trūkumą amerikiečių negali įpirkti jokių naujų automobilių, naujų drabužių ar mėgautis maistu restoranuose ir kavinėse. Nei mano vartojimas negali kompensuoti krentantį daugumos vidutinės klasės šeimų vartojimą, kuomet šios šeimos vos kruta, nes yra įkalintos kylančių kainų ir suvaržytos nekylančių arba mažėjančių atlyginimų.
Štai pribloškiantis faktas: Jeigu tipinė amerikiečių šeima turėtų tokią pačia pajamų dydį kaip 1970-aisiais, jie uždirbdavo maždaug 45000 dolerių per metus daugiau, įsivaizduokite, kokia būtų mūsų ekonomika, jeigu tai būtų realybe.
Kapitalistai kaip aš įgijo milžiniškas privilegijas, kadangi į juos buvo žiūrima kaip į darbo vietų kūrėjus, kurie stovi ekonominės visatos centre ir kalba bei metaforos, kurias mes naudojame tam, kad apgyntumėme dabartinę ekonominę ir socialinę santvarką, išduoda, kad yra mažas žingsnis nuo "darbo vietų kūrėjo" iki "Kūrėjo".
Ši kalba akivaizdžiai buvo pasirinkta neatsitiktinai ir vienintelis nuoširdus būdas yra pripažinti, kad kuomet koks nors asmuo kaip aš vadina save "darbo vietų kūrėju", mes ne tik apibūdiname būdą, kuriuo veikia ekonomika, bet tuo būdu mes ypatingai išreiškiame savo teises į statusą ir privilegijas, kurių nusipelnėme.
Kalbant apie išskirtines privilegijas, yra didelis atotrūkis tarp 15% mokestinio tarifo, kurį moka kapitalistai valdytojo dalies, dividendų ir kapitalo pelningumo atžvilgiu, ir 35% darbo jėgos maksimalaus mokestinio tarifo, kurį moka eiliniai amerikiečiai, tad yra gana sunku tai pateisinti be sudievinimo elemento.
Mes pastaruosius 30 metų darėme viską atbulai. Turtingi žmonės kaip aš nekuria darbo vietų. Darbo vietos yra pasekmė ekosisteminės atsakomojo ryšio grandies tarp pirkėjų ir verslo įmonių. Ir kuomet vidurinė klasė klęsti, verslai plečiasi ir įdarbina žmones ir verslų savininkai gauna pelną.
Štai kodėl mokesčių kėlimas turtingiesiems tam, kad šie mokesčiai būtų investuoti į sritis, kurios mums visiems atneštų naudos, tai toks fantastiškas sandėris tiek vidurinei klasei, tiek turtingiesiems.
Ponios ir ponai, štai idėja, kurią verta skleisti: kapitalistinėje ekonomikoje tikrieji darbo vietų kūrėjai yra vidurinės klasės vartotojai ir mokesčių kėlimas turtingiesiems tam, kad būtų padarytos investicijos, kurios leistų vidurinei klasei augti ir klęstėti yra sumaniausias dalykas, kurį mes galime padaryti vidurinei klasei, neturtingiesiems ir turtingiesiems. Ačiū.
Nick Hanauer yra multimilijonierius ir investuotojas, kuris prisidėjo prie tokių kompanijų kaip amazon.com atsiradimo
