Teisininkas Tomas Bagdanskis „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir Žinių radijo laidoje „Skaidrumo linija“ teigė, kad dėl didelio šešėlio ir nesąžiningo verslo žmonės dažnai delsia pranešti apie neteisėtą veiklą.
Ar Lietuvoje žmonės praneša apie pastebėtą galimą neteisėtą veiklą savo darbovietėje arba galimą piktnaudžiavimą ir, jeigu nepraneša, kaip Jums atrodo, kodėl?
Aš manau, kad čia turbūt yra socialinė problema: žmonės tiesiog nenori susikurti sau problemų, ir, jeigu jų asmeniškai neliečia, galvoja geriau patylėti ir nesukelti problemų. Iš praktikos pastebiu, kad žmonės linkę nereaguoti į pažeidimus, jei jų tai stipriai asmeniškai neliečia. Kai yra atleidžiama iš darbo, kai kyla konfliktinė situacija ir žmogus jau nebenori nieko slėpti.
Kai darbuotojas kreipiasi į teismą arba Darbo inspekciją, praktika rodo, kad darbdavys bando tokį žmogų atleisti, nes pranešti apie daromus darbdavio pažeidimus yra laikoma nelojalumo ženklu. Svarbu paminėti, kad teisme nėra lengva to susieti: tiesiogiai niekur nėra įvardinta tokio pagrindo kaip darbdavio persekiojimas dėl žmogaus kreipimosi ginant savo teises į instituciją arba dėl jo pranešimo.
Bet ar pasitaiko, kad žmonės Lietuvoje praneštų apie institucijoje vykstantį piktnaudžiavimą?
Būna anoniminių pranešimų, kad pavyzdžiui, pinigai mokami vokeliuose. Daug tokių atvejų neišaiškėja, nes žmogus to nesieja su savo interesais. Dažniausiai tie atvejai paaiškėja, kai žmogus kažko tikisi, pavyzdžiui, kai žmogus prašo, jog jam būtų išmokėta išeitinė kompensacija, o darbdavys sako, jog nemokės. Tuomet darbuotojas sako, jog paskųs. Tad daugiau yra žiūrima per savo asmeninį interesą, socialinės atsakomybės aspektas dar, manau, yra mažas.
Mes žinome, koks šešėlis egzistuoja rinkoje ir apskritai tam tikruose regionuose. Pinigai yra gaunami į rankas, be mokesčių, ir žmones tai tenkina. Ginčai vyksta, kai reikia ginti asmeninį interesą, o pilietiškumo ar skaidrumo principo visuomenėje nėra, turime dar kur stipriai augti.
Minėjote, kad žmonės nepraneša, nes bijo atleidimo. Gal yra dar kažkokių pasekmių, kurių žmonės bijo susilaukti?
Prie pasekmių pirmiausia priskirčiau atleidimą, kitas dalykas – reputacija. Rinka yra maža, rekomendacijos vaikšto iš lūpų į lūpas. Darbo netekęs žmogus ieškos naujo darbo, o potencialus darbdavys irgi ieškos rekomendacijų, klaus, kodėl žmogus išėjo iš senojo darbo, gal pasiskambins buvusiam darbdaviui. Tad ar netekus darbo žmogus susiras kitą darbą? Ar jis neturės skundiko reputacijos? Pasakysiu atvirai - darbdavys, galėdamas rinktis tarp dviejų panašių darbuotojų, vengs rinktis tą, kuris buvo aktyvus. Darbdavys, pats darydamas pažeidimus, nenori tokio žmogaus. Jeigu verslininkas viską daro teisėtai, tada, aišku, jam nėra ko bijoti. Tuomet kyla kitas klausimas – kiek yra smulkaus, vidutinio ar stambaus verslo, kuris būtų švarus ir skaidrus, kad tokių baimių nekiltų?
2013 metų Korupcijos barometras parodė, kad Lietuvoje daugiau nei pusė šalies gyventojų sutiktų pranešti apie korupciją. Tačiau ar jiems yra sukurtos palankios sąlygos tai daryti?
Vis dar galvojama, kad jeigu aš pranešiu, ar kas nors pasikeis? Jeigu atsakomybė neveikia, jeigu nėra atsakomybės neišvengiamumo, tai na ir kas, kad aš pranešiu? Žmonės netiki. O jeigu žmogus jaustų, kad jam pranešus asmenys būtų nubausti, tuomet būtų akstinas pranešti. Mes dar nelabai pasitikime teisėsaugos institucijomis.