Medžiotojai šimtus šernų gali doroti po atviru dangumi, o ūkininkai net ir keliolika kiaulių priversti skersti tik ES standartus atitinkančiose skerdyklose.
Briuselis vis dažniau ragina sudaryti palankias sąlygas smulkiesiems gamintojams artėti prie vartotojų. Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pastaraisiais metais taip pat pabrėžia, kad lengvina žemės ūkio produkcijos gamybos nedideliuose ūkiuose sąlygas. Tačiau iš tikrųjų nuo narystės ES pradžios pasipylusiais įvairiausiais reglamentais, uoliai vykdomais mūsų šalies pareigūnų, sužlugdyta nemažai mažesnių ir didesnių ūkių. Smulkūs ūkininkai, negalėdami ūkiuose skersti savo auginamų gyvulių, tapo perdirbėjams ir supirkėjams parankiais pigios žaliavos gamintojais.
Mažas prilyginamas dideliam Iš tikrųjų pastaraisiais metais įvyko smulkiems gamintojams palankių pokyčių. Šalies turguose galima nusipirkti paukštienos, triušienos, kiaušinių, pieno produktų, pagamintų nedideliuose ūkiuose. Ūkininkams buvo leista įsirengti nedideles skerdyklas ir gamybos cechus. Tačiau kiaulių, avių, galvijų augintojams skerdimo ir gamybos reikalavimų kartelė yra neįveikiama.
„Vis kartojama, kad švelninamos sąlygos, bet kai nueini pasiteirauti, išgirsti, jog iš esmės nieko nepasikeitė. Gal tik keli punktai, kurie nėra labai aktualūs ūkininkams, ypač smulkiesiems. Ar turi keliasdešimt, ar tūkstančius kiaulių, privalai jas skersti didelių įmonių standartus atitinkančiose skerdyklose. Joms įsirengti, žinoma, reikia nemažų investicijų, apie kurias smulkieji ar vidutiniai ūkininkai tegali pasvajoti. Todėl ir nyksta gyvulininkystės sektorius, kurį dabar reikia gaivinti“, – sakė daug valdžios padėkų ir apdovanojimų už pažangų ūkininkavimą sulaukęs Kėdainių rajono ekologinio gyvulininkystės ūkio savininkas Donatas Vaitelis.
Ūkininkas nesupranta, kodėl neleidžiama savo ūkiuose paskersti iki 50 ar 100 kiaulių per metus. Jis įsitikinęs, kad tvarkingai dirbantys augintojai, bendradarbiaudami su veterinarijos specialistais, galėtų saugiai skersti ir kiaules, ir avis, ir veršelius. O vartotojai džiaugtųsi galėdami pigiau įsigyti natūralių produktų.
Iš medžiotojų reikalauja mažiau
D.Vaitelis mano, kad nedidelius kiekius kiaulių ar galvijų galima būtų leisti skersti tokiomis sąlygomis, kokiomis sumedžiotus laukinius gyvūnus doroja medžiotojai. „Per sezoną vieno būrelio nariai sumedžioja nuo 100 iki 300 šernų. Medžiotojai savo laimikį gali doroti lauko sąlygomis, laikydamiesi tam tikrų nesudėtingų reikalavimų. Visoje Lietuvoje susidaro nemaži taip išdorotos žvėrienos kiekiai. Ją valgo ir politikai, ir stambūs verslininkai, dėl to nekyla jokių problemų. O ūkininkui savo ūkyje kažkodėl negalima paskersti net kelių kiaulių“, – dvejopas požiūris glumina jauną ūkininką.
Jis įsitikinęs, kad ir veršelius galima būtų leisti skersti ūkyje. „Juk medžiotojai sėkmingai doroja stirnas, elnius, briedžius. O norint paskersti kelis galvijus per mėnesį, reikia, kad ūkyje būtų didelei skerdyklai prilygstančios sąlygos. Manau, kad tokie reikalavimai nelogiški. Kodėl medžiotojams galima doroti laimikį paprastesnėmis sąlygomis, o ūkininkams savo gyvulių ne?“ – paaiškinimo neranda D.Vaitelis.
Gyvulius ekologiškai auginantys ūkininkai patiria dar vieną problemą. Norėdami rinkai tiekti ekologišką mėsą, gyvulius privalo skersti ekologine pripažintoje skerdykloje, o tokių Lietuvoje vos kelios. „Neseniai skambino iš vaikų darželio ir prašė ekologiškos kiaulienos. Atsakiau, kad ekologiškai auginu kiaules, tačiau kas jas paskers? Jei bus skerdžiama paprastoje skerdykloje, negalima bus skelbti, kad kiauliena ekologiška. Tokiu atveju restoranai, kavinės nurodo, kad mėsa iš ekologinio ūkio“, – pavyzdį, kaip ekologiškai mėsai iš nedidelių ūkių trukdoma patekti į rinką, nurodė ūkininkas.
Negali skersti ūkyje
Ūkininkas įsitikinęs, kad jei smulkiesiems augintojams būtų sudarytos sąlygos ūkyje skersti kiaules, dabar miestiečiai kiaulienos pirkti važiuotų ne į prekybos centrus, o į kaimus.
„Miesto gyventojai nori natūralios kiaulienos, jautienos. Patys važiuotų į nedidelius ūkius, pamatytų, kaip ūkininkas dirba, kaip augina gyvulius. Dar įsigytų ir daržovių, kiaušinių, vaikai palakstytų po kiemą, paglostytų kokį gyvuliuką. Visiems būtų ir naudinga, ir malonu bendrauti. Ūkininkai jaustų daugiau atsakomybės, pirkėjai žinotų, kam pareikšti priekaištus, jei kas nepatiktų. O dabar smulkieji augintojai nyksta“, – apgailestavo D.Vaitelis.
Lauko stovykloje lietuviškų veislių riestauodeges auginantis kėdainiškis taip ir bendrauja su ekologiškos kiaulienos mėgėjais. Per metus jis išaugina ir parduoda apie 200 paršelių ir bekonų. Miestiečiai iš anksto užsisako bekonų, kuriuos ūkininkas padeda nuvežti į skerdyklą, o paršelius parduoda gyvus. Daug patogiau būtų, jei kiaules galėtų skersti savo ūkyje.
Tiesa, šiemet kėdainiškis buvo priverstas išskersti visas kiaules, nes dėl kiaulių maro pavojaus negalėjo jų laikyti lauko sąlygomis. Tačiau rudenį tokie suvaržymai bus atšaukti, ir ūkininkas vėl galės auginti lietuviškas riestauodeges.
Nuleido rankas
Dėl griežtų reikalavimų savo ūkyje skersti negali ir avių augintojai. „Jei patys galėtume skersti, būtų didžiulis palengvinimas ir, be abejonės, privalumas“, – užtikrino Rokiškio rajono ūkininkė Dalia Lūžienė.
Avių augintoja norėjo įsirengti skerdyklą savo ūkyje, tačiau dėl daugybės reikalavimų, kuriuos norint atitikti reikia nemažai investicijų, nuleido rankas. „Jau nebeprisimenu, ką galėjome ir ko negalėjome išpildyti – buvo nemažas sąrašas. Štai kad ir atliekų utilizavimo reikalavimai. Mes turime tris didelius šunis. Daug ką galėtume sušerti šiems sargams, tačiau tai draudžiama. Žinoma, reikia laikytis tvarkos, bet viskas turėtų būti pamatuota“, – sakė D.Lūžienė.
Lūžų ūkyje yra avių veislynas, tad parduodama nemažai veislinių avių. O į skerdyklą per metus nuvežama apie 150 avinukų. Skerdimo paslauga kainuoja 60 Lt.
„Tai reikšminga suma. Gerai, kad skerdykla yra netoli ūkio, tad mažiau išleidžiame degalams. Jei skerstume savo ūkyje, vartotojas pigiau mokėtų už mūsų avieną. Apskritai jei būtų mažiau visokių suvaržymų, smulkūs ūkininkai ir kaimas atgytų. Jei tik apsimokėtų, jaunuoliai tuoj rastų nišą ir ne vienas grįštų į kaimą“, – įsitikinusi D.Lūžienė.
Liko viena skerdykla
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) skelbia, kad jau galioja nemažai teisės aktų, kurie leidžia ūkininkams ir smulkiesiems verslininkams lengviau bei greičiau pradėti veiklą. Sąlygos palengvintos pieno produktų gamybai ūkiuose, mažoms paukščių ir triušių skerdykloms, arbatžolių bei prieskonių ir pirminių negyvūninių maisto produktų gamybai, kaimo turizmo veiklai. Dabar rengiami nauji projektai dėl paprastesnių reikalavimų nedidelėms sugautų žuvų ir mėsos produktų gamybos įmonėms. Kokie tie palengvinimai, VMVT kol kas neinformuoja.
Pasvalio VMVT viršininkas Vygaudas Bružas sakė, kad kai kurie ūkininkai pasinaudojo palengvinimais, pradėjo savo ūkiuose gaminti produkciją ir ją tiekti vietos rinkai, o kai kurie pieno produktus veža ir į kitus miestus. „Keletas paukščių, triušių augintojų savo ūkyje skerdžia šiuos gyvūnus ir pardavinėja mėsą turguje. Taip 3 ar 4 ūkininkai gamina pieno produktus. Visi šie ūkiai tikrinami, kaip laikomasi higienos ir kitų reikalavimų“, – teigė V.Bružas.
Kiaules ūkininkai veža skersti į skerdyklą. Maždaug prieš 20 metų Pasvalio rajone buvo 11 skerdyklų, o dabar liko tik viena. Ir ši ne visada dirba visu pajėgumu. Mažėjant kiaulių augintojų, nebeliko darbo ir skerdykloms. Vienintelė skerdykla yra įsikūrusi netoli Pasvalio, tad vežioti po kiaulę ar kelias į ją iš rajono pakraščių ūkininkams neapsimoka.
„Kaip ir visur, kiaules laikančių kaimo gyventojų mažėja. Didžiausias mūsų rajone – danų kapitalo kiaulininkystės kompleksas, kuriame auginama 20 tūkst. kiaulių. Vienas ūkininkas laiko apie pusšimtį, dar vienas kitas – po 10, 20 kiaulių“, – teigė V.Bružas.
Pasvalio VMVT viršininkas sutiko, kad nustatytus standartus atitinkanti skerdykla nedideliam ūkiui – ne pagal pečius. „Tam reikia gerokai didesnių investicijų, nes turi būti išpildyti ir gyvūnų gerovės, ir sanitarijos, ir kitokie reikalavimai. Tam reikia daugiau patalpų, veterinarijos specialistų priežiūros, nedidelės laboratorijos. Laikant nedaug kiaulių, neapsimokėtų tiek daug investuoti“, – samprotavo valstybinis veterinarijos inspektorius.
Anot VMVT, nors smulkiesiems gamintojams našta yra sumažinta, pavyzdžiui, gamybos patalpose durys ar langai gali būti mediniai, sūrį leidžiama brandinti senoviniuose rūsiuose, taip pat naudoti tradicinius medinius gamybos įrankius ar įrangą, tačiau verslininkai ir ūkininkai privalo užtikrinti, kad vartotoją pasiektų saugūs produktai. VMVT pabrėžia, kad svarbiausiems higienos reikalavimams nuolaidų ir jokių palengvinimų netaikys.
Komentaras
Vartotojų nenuvylė
Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas
Džiaugiamės, jog VMVT supranta, kad smulkusis ūkininkas ir gamintojas pajėgus tiekti vartotojui kokybišką ir saugią produkciją. Absurdas būtų iš mažų ūkių reikalauti kaip iš stambių įmonių. Jau ne vienus metus veikia turgeliai, kuriuose pardavinėjama ūkininkų produkcija, ir jokių bėdų nėra buvę. Tą pastebi ir VMVT specialistai. Dabar ūkininkai savo ūkiuose skerdžia paukščius, triušius, bet negali skersti kiaulių, avių. Nuo seno lietuviai mokėjo tai daryti, o dabar neleidžiama po kelis gyvulius paskersti ūkyje. Štai auginama vis daugiau avių, jos gali ganytis skurdesnėse pievose. Tai palanku nenašiuose kraštuose. Tiekiant produkciją vartotojui svarbu suvokti, kad, be gamybos įrangos, reikalinga ir švietėjiška veikla. Kokybišką ir saugų produktą galima pagaminti ir be didelių įrangų, svarbu gamintojo sąmoningumas.
Vida Tavorienė
