O kokius mokesčius moka Lietuvos gyventojai? Kokia atlyginimo dalis jiems nubyra? Kur tie mokesčiai nukeliauja? Siekdamas išsamiau atskleisti gyventojų mokamų mokesčių reikšmę namų ūkių ir valstybės finansams, šių metų spalio pabaigoje „Swedbank" Asmeninių finansų institutas atliko gyventojų mokamų mokesčių analizę ir Jus kviečia susipažinti su rezultatais.
Darbdavio ir darbuotojo mokesčiai - lygiaverčiai
Lietuvos „piniginė“ būtų pustuštė, jei ne fizinių ir juridinių asmenų mokesčiai. Gyventojai į valstybės biudžetą moka tris pagrindinius mokesčius - gyventojų pajamų mokestį (GPM), pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir akcizą. Dar du mokesčiai - įmokos į valstybinio socialinio draudimo (VSDĮ) ir privalomo sveikatos draudimo (PSDĮ) fondus - atitenka Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF arba Sodros) ir Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetams.
Dirbančiųjų pagal darbo sutartis darbdaviai nuo gyventojų uždirbtų pajamų moka papildomus 30.98 proc. į SODROS biudžetą bei 0.2 proc. į Garantinį fondą. Tačiau dažnai viešai apie gyventojų pečius užgulančius mokesčius pasisakantieji, pajamų dalį, tenkančią mokesčiams, skaičiuoja nuo darbuotojo atlyginimo neatskaičius mokesčių (bruto darbo užmokesčio), bet ne nuo darbo užmokesčio fondo, kuris apima ne tik darbo sutartyje nurodomą atlyginimą, bet ir minėtuosius mokesčius, kuriuos darbuotojo naudai moka darbdaviai. Tai nėra teisinga. Darbdavio už darbuotoją pervedami mokesčiai nesiskiria nuo kitų, kuriuos sumoka pats gyventojas, todėl turėtų būti vertinami vienodai.
Iš viso mokestinės pajamos sudaro 88.5 proc. valdžios sektoriaus biudžeto, o didžiausią jų dalį (apie 72 proc. visų pajamų) sudaro gyventojų sumokami mokesčiai. Daugiausiai lėšų surenkama iš įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą (Sodra), PVM, sumokamo kartu su įsigyjamomis prekėmis bei paslaugomis, bei GPM. Didžiąją dalį akcizo pajamų - apie 61 proc. - taip pat sumoka gyventojai.
Konsoliduoto valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra 2011 m., proc. (nuotr. Organizatorių)
Mokesčiams - pusė atlyginimo?
Kokia atlyginimo dalis tenka mokesčiams? Praėjusiais metais vidutinį mėnesio darbo užmokestį - 2045.90 Lt neatskaičius mokesčių - gavęs netaupantis šalies gyventojas, mokesčiams sumokėjo beveik 42 proc. savo užmokesčio arba 855 Lt. Didžiausia atlyginimo dalis sumokėta pridėtinės vertės mokesčio (PVM), gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (PSDĮ) formomis.
Tuo tarpu skaičiuojant mokesčius nuo darbo užmokesčio fondo (2683.81 Lt), mokesčių dalis viršijo 55 proc. Todėl visa vidutinį atlyginimą gaunančio gyventojo suma, tenkanti mokesčiams, praėjusiais metais siekė 1492.82 Lt per mėnesį.
Vidutinis Lietuvos namų ūkis, kurį sudaro du suaugusieji ir vienas nepilnametis, mokesčiams skiria panašią savo pajamų dalį kaip ir namų ūkis, kurį sudaro vienas asmuo. Tarkime, jog abu namų ūkio nariai dirba pagal darbo sutartis ir gauna vidutinius atlyginimus bei turi būsto paskolą. Tokiu atveju, mokesčiams nuo darbo užmokesčio fondo skiriama pajamų dalis siekia 50 proc.
Didžioji dalis (74 proc.) sumos, skiriamos įvairiems mokesčiams sumokėti, susijusi su darbo jėgos apmokestinimu. Vertinant ją Europos šalių kontekste, ji gana solidi. Kaip rodo surinkti duomenys, darbo sąnaudų mokestinė našta pernai Lietuvoje buvo didesnė nei daugelyje aukštą ekonominį išsivystymą pasiekusių pasaulio šalių, pavyzdžiui, Norvegijoje, Islandijoje, Olandijoje, Japonijoje ar Jungtinėje Karalystėje.
Dirbti sau - tik po pusmečio
Mokesčiams skirtai sumai uždirbti darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, iš 8 darbo valandų per dieną 2011 m. teko dirbti beveik 4 valandas 27 minutes. Per mėnesį jos virsta 11 darbo dienų, 5 valandomis ir 26 minutėmis, o per metus - 140 darbo dienų. Vadinasi, 2011 m. vidutinis lietuvis nustojo „dirbti mokesčiams" liepos 21 d.
O štai taip 2011-aisiais atrodė vidutinį darbo užmokestį gaunančio lietuvio para: daugiausiai laiko - 1 valandą ir 53 minutes - jis dirbo Sodros įmokoms, 58 minutes - PVM, 49 minutes - GPM.
Kur sumokėti mokesčiai „keliauja"?
Žmonės mokesčiais skundėsi visais laikais. Ko gero, nuo tada kai 4500 m. pr. Kr. atsirado pirmieji. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog didžioji dalis gyventojų sumokėtų mokesčių, nukeliavę į valstybės, nebiudžetinius ir savivaldybių biudžetus, sugrįžta patiems mokėtojams.
Šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis gyventojų sumokamų mokesčių (apie 26 proc.) virsta valstybės sektoriuje dirbančiųjų - mokytojų, bibliotekininkų, policininkų ir kt. - algomis. Dar didesnė dalis, siekianti 39 proc., skiriama įvairioms tiesioginėms socialinėms išmokoms, kurios palengvina bedarbių, daugiavaikių šeimų, pensininkų ir kitų gaunančiųjų išmokas dalią.
Analizuojant iš gyventojų surinktų mokesčių paskirstymą atskiroms sritims, matyti, jog didžiausia dalis atitenka socialinei apsaugai. Prie bedarbio, motinystės išmokų, pensijų ir kitų socialinių išmokų užtikrinimo vidutinį darbo užmokestį gaunantis gyventojas ir jo darbdavys kas mėnesį prideda beveik 630 Lt. Dar beveik 185 Lt tenka asmens gydymo ir sveikatos išlaidoms, beveik 160 Lt - švietimo reikmėms.
„Nulinis" GPM?
Sakoma, kad gyvenime neišvengiami tik du dalykai - mokesčiai ir mirtis, tačiau dalis lietuvių šį dėsnį vis dėlto bando paneigti, o likusieji - neigiančiuosius toleruoja. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) tyrimo duomenimis, šešėlinė ekonomika 2011 m. šalyje siekė 27 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžio. Didžiausią „šešėlio" dalį sudarė kontrabanda.
Instituto skaičiavimais, daugiausiai mokestinių pajamų iš gyventojų valstybė netenka dėl neoficialaus darbo. Valstybės nuostolis dėl nelegalaus darbo ir darbo užmokesčio „vokeliuose" 2011 m. sudarė 2346.6 mln. Lt. Daugiau nei 2 mlrd. Lt pajamų iš gyventojų mokesčių nesurinkta dėl nelegalaus prekių ir paslaugų tiekimo, 1.1 mlrd. Lt - dėl nelegalaus prekių ir paslaugų pardavimo, o dar 1.1 mlrd. Lt - dėl kontrabandos.
Iš viso, likvidavus „šešėlį", t.y. sumokant visus vartojimo, socialinės apsaugos ir pajamų mokesčius, vien tik gyventojai konsoliduotą valstybės biudžetą papildytų apie 7.5 mlrd. Lt mokesčių. Lėšų, papildomai surinktų vien iš vartojimo mokesčių, pakaktų padengti iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) surenkamas pajamas. Į skaičiavimus įtraukus socialinės apsaugos įmokas būtų kompensuojamas ir Sodros išlaidų perviršis. O kur dar, darbdavio už darbuotoją sumokami, pelno ir kiti mokesčiai.
Galimybė atsisakyti GPM šiuo atveju yra teorinis pavyzdys, iliustruojantis šešėlinės ekonomikos šalyje mastą. Be to, praktikoje visiškai likviduoti „šešėlį„ neįmanoma - net pažangiausiose pasaulio šalyse dalis ekonominės veiklos vykdoma „šešėlyje“.
Vis dėlto norisi priminti, jog už šešėlinės veiklos egzistavimą nemažiau atsakingi ir visus mokesčius sumokantys gyventojai. Sąžiningai vykdydami mokesčių mokėtojų prievoles, bet liekantys abejingi „šešėlio„ dalyvių atžvilgiu, jie ne tik sudaro terpę „šešėliui“, bet ir jį finansuoja, mokėdami už viešąsias paslaugas, kuriomis naudojasi visi šalies gyventojai.
Vietoje pabaigos
Sumokami mokesčiai yra neišvengiama šiuolaikinės valstybės piliečių išlaidų dalis. Nors tai nėra pati maloniausia prievolė, šie pinigai į balą nedingsta - didžioji dalis konsoliduoto biudžeto lėšų yra tiesiogiai ir netiesiogiai perskirstomos mums patiems. Todėl žinojimas, kur ir kokiu tikslu juda mūsų sumokėti pinigai, ne tik padeda tvarkytis su savo ar namų ūkio biudžetu, bet taip pat didina gyventojų raštingumą valstybės biudžeto tvirtinimo procese bei leidžia vertinti vyriausybės siūlymus ir sprendimus.
