Paskatinti replikuoti į vieną naujesnių politinių pareiškimų, jog „pensijų fondus būtina nacionalizuoti jau ateinančiais metais“, paskatino ne tiek korporacinė komunikacija, kiek kolegės iš akademinės visuomenės klausimas – „kas gi dabar darosi toje Lietuvoje ir kodėl vėl norima nusavinti jos sukauptą pensiją?“.
Tai, kad skambučio sulaukiau iš universiteto dėstytojos – griauna mitą, kad pensijų kaupimas rūpi tik bankų analitikams, nes tai jų atstovaujamo banko verslo dalis, ir gaunantiems aukštas pajamas – taip ši dirbančiųjų dalis gali sumažinti perskirstomąjį „Sodros“ elementą. Kaupiamosios pensijų sistemos klausimas aktualus ir vidutines pajamas gaunantiems dirbantiesiems, tą, beje, rodo ir paskutiniai duomenys apie visuomenės pasirinkimą – likti kaupiamojoje sistemoje ar grįžti į „Sodros“ glėbį. Mano kolegės argumentai buvo įvairūs, vienas jų – „kodėl valstybė vėl atsisako savo pažadų, taip griaudama pasitikėjimą ta pačia „Sodra“, nors nacionalizavimas jos gelbėjimui turėtų ir pasitarnauti?“.
Laikui bėgant į reformas požiūris pradėjo darytis daugiau oportunistinis. Manau, kad jei buvusios reformos analizė parodo, jog dėl objektyvių ar subjektyvių veiksnių viskas vyksta ne taip, kaip buvo sumanyta – „reformą galima reformuoti“. Tačiau tam būtina esminė sąlyga – tai turi būti naudinga didžiajai daliai reformos dalyvių. Taip tikrai nėra pensijų kaupimo atveju. Yra tik skirtingi ekonomistai, besiremiantys skirtingomis ekonominės teorijos kryptimis ir skirtingais požiūriais į pensiją bei finansų rinkas. Tačiau nors ir vienas garsus ekspertas sako, jog visos teorijos, išskyrus vieną – klaidingos, tai nedaro tos vienos krypties absoliučia ir neginčijama tiesa.
Taigi, kas yra negerai su „reformos reforma“? Tai, kad pertvarka ir vėl pradedama ne nuo to galo. Ką gi, šiuo metu jau reikia keturių pakopų ir asmeninių sąskaitų. Tačiau perėjimas prie asmeninių sąskaitų – ne toks jau lengvas darbas politikams, o nemažai ekspertų sako, kad be tos pačios politinės valios, „Sodros“ „virtualizacija“ gali tapti pakankamai brangiu ir mažai naudingu dalyku. Matematinio skirtumo tarp virtualių sąskaitų ir pagal tuos pačius principus (čia yra svarbiausias dalykas, kurį neretai pamiršta paminėti lyginantys dvi sistemas) sutvarkytos „Sodros“ – nėra. Tai gal būtų prasmė visgi pagaliau prieiti prie „Sodros“ reformos?
Didesnį efektą galima pasiekti pertvarkius „Sodros“ pensijos formulę ir įstatymu įtvirtinus kertinius principus. Tarkime, kad didžioji dalis būsimų pensininko pajamų priklauso ne nuo politikų, ar teismų sprendimo, o nuo šalies ekonominių rodiklių bei apdrausto asmens sumokėtų įmokų. Ir jei šalį yra ištikusi finansų krizė ir valstybė neturi sukaupusi rezervo kompensavimui – pensijos gali sumažėti. Tačiau ir vėl be jokio teismo sprendimo – pensijos pradės augti atsigavus ekonomikai.
Šiandien manau, kad daugelis, pavargę nuo nesiliaujančių pažadų ir pertvarkų, balsuotų už tokį nepriklausomą „Sodros“ mechanizmą, net jei tai de facto reikštų ir didesnę socialinės sistemos riziką. Bet ar tai būtų lengvas kelias priimant politinį sprendimą? Tik laikas parodys. Žinoma, daug lengviau ir vėl ištraukti kokį elementą iš šios pakankamai sudėtingos sistemos ir „nacionalizuoti“, nes taip galima užkamšyti skyles ir kurį laiką nieko nedaryti. O kaip gi visos „Sodros“ pertvarka, juk ten kalba eina apie milijardus mūsų visų sumokėtų mokesčių? Ar tik nebus ir vėl – „pritrūko politinės valios“?
Komentarą parengė Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims
