34-erių Jurga ir 47-erių Saulius turi skirtingą gyvenimo patirtį, tačiau panašią bėdą. Kęsdami psichikos sutrikimus, jie susiduria su neigiamu visuomenės ir darbdavių požiūriu į jų likimo žmones.
Jurgą kamuoja ne tik psichikos sutrikimas, bet ir rimti fiziniai negalavimai. Todėl ir darbas moteriai tinka ne bet kuris. „Turiu virėjos profesiją, tačiau sunku dirbti, nes sveikata neleidžia. Bandžiau ieškotis darbo, bet pati matau, kad negalėčiau. Buvo, kad ir medikai neleido“, - „Respublikai“ sakė pašnekovė.
Tuo tarpu Saulius Pečiulis, jau 22 metus kenčiantis nuo psichikos sutrikimo, savo padėtimi visuomenėje nesiskundžia. „Informacija apie sveikatą man darbine prasme niekada netrukdė. Mane vertindavo už tai, ką galiu, o ne už tai, ko negaliu. Iš dalies patyriau teigiamą diskriminaciją. Darbdaviai rodo supratimą, psichiatrijos ligoninėje aplankydavo. Dėl psichikos ligos fakto sulaukdavau net papildomo dėmesio“, - pasakojo vyras.
Anot jo, nors visuomenėje yra juntama bendra nuostata išskirti psichikos ligonius, daug kas priklauso nuo pačių neįgaliųjų. Jeigu žmogus pats yra atsakingas, pareigingas, atlieka savo užduotis darbe, darbdaviai tokį žmogų vertina.
S.Pečiulis pasakojo, kad jo pažįstami žmonės, turintys psichikos sutrikimų, džiaugiasi gavę trumpalaikių darbų. Pavyzdžiui, už filmavimąsi masinėse scenose Lietuvos kino studijoje kuriamuose filmuose per dieną jie gauna 50 litų.
Lietuvos kino studijos Aktorių atrankos padalinio darbuotoja Dalia Daugilytė sakė, kad kandidatų filmuotis neklausia apie jų sveikatos būklę, todėl duomenų, kiek filmavimo aikštelėje būna psichikos negalią turinčių žmonių, neturi. „Renkamės pagal tai, kokio tipažo žmogaus reikia. Jei mums reikia žmogaus su barzda, tai ir pasirenkame tokį. Jo sveikata neturi įtakos“, - aiškino D.Daugilytė.
Viešoji įstaiga SOPA (SOcialinė PAgalba) tarpininkauja įdarbinant psichikos neįgaliuosius. Anot įstaigos direktorės Jurgitos Kuprytės, organizacijų, kurios įdarbintų neįgalius žmones, Lietuvoje yra vos kelios. Ji sakė, kad Vakaruose atlikti tyrimai rodo, kad tokie žmonės lengviau integruojasi mažiau industrializuotose darbovietėse, kuriose jaučiama atsakomybė prieš asmenį, o ne prieš didžiulę organizaciją.
Pavyzdžiui, užsienio šalyse savo profesinę kvalifikaciją žmonės gali kelti dirbdami neįgaliųjų kavinėse, dirbtuvėse, neįgaliųjų dirbinių parduotuvėse.
Praėjusiais metais Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras pradėjo įgyvendinti projektą „Profesinės reabilitacijos centro žmonėms su psichikos negalia darbuotojų mokymai“. Buvo apmokyti specialistai, galintys būti profesijos mokytojais, socialiniais darbuotojais, profesijos konsultantais, asistentais. Šiuo metu jie dirba su psichikos neįgaliaisiais, padėdami jiems reabilituotis.
Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centro direktorė Rūta Lukošaitytė aiškino, kad centras susidūrė su problema, kad suteikę psichosocialinės reabilitacijos paslaugas centro darbuotojai neturi kur siųsti žmonių, turinčių psichikos sutrikimų.
„Yra įstatymai, parama. Tačiau žmonėms, turintiems psichikos negalią, labai sunku susirasti darbo. Pagrindinė problema yra visuomenės požiūris, didelis darbdavių pasipriešinimas“, - tvirtino R.Lukošaitytė.
