Sunkią kaklo traumą Vaidas patyrė labai anksti – būdamas vos dešimties metų. „Nėriau į vandenį ir nusisukau sprandą“, – dabar juokauja vyras.
Tačiau po traumos juokas neėmė. Iš karto buvo aišku, kad vaikas nebevaikščios. Ką kalbėti apie vaikščiojimą, jei ir rankas vos galėjo pajudinti – tai daugelio, patyrusių kaklo traumas, bėda. Pusę metų vaikas prabuvo ligoninėse ir reabilitacijos įstaigose, bet to neužteko. Vėliau jam sustiprėti padėjo mamos samdomi treneriai. „Kurį laiką išgyvenau depresiją, bet vėliau ji išnyko,“ – prisipažįsta Vaidas.
O kaipgi su mokslais? Juk būtent aukštesnį išsimokslinimą turintiems neįgaliesiems, ypač nepajėgiantiems dirbti fizinio darbo, lengviau susirasti darbą.
„Mokytis man patiko, vidurinę baigiau gerais pažymiais. Labiausiai patiko matematika, chemija, fizika“, – pasakoja Vaidas. Jis taip pat mano, kad, nors mokytis teko namuose, gavo ne prastesnį išsilavinimą, kaip ir kiti moksleiviai. „Mokytojai man nenuolaidžiavo – jei ko nors nepadarydavau ar padarydavau ne taip, spausdavo, kad padaryčiau gerai“, – prisimena mokyklinius laikus.
Studijas iškeitė į kitas veiklas
Baigęs mokyklą Vaidas nusprendė siekti ir aukštesnių mokslų – įstojo į informacinių technologijų specialybę. Tačiau studijavo tik semestrą, nes išmokus vairuoti ir gavus vairuotojo pažymėjimą, prieš jį atsivėrė kitos galimybės.
„Iki tol buvau labai silpnas ir nesavarankiškas, o sustiprėjęs ir pradėjęs vairuoti, norėjau keliauti, užsiėmiau prekyba, kitais dalykais. Savo aplinkoje nemačiau nė vieno neįgaliojo, kuris baigęs mokslus būtų pradėjęs dirbti – turėdavo diplomą ir tiek. Maniau, kad mažame miestelyje mokslas neįgaliajam naudingas nebus. Dar jaunas buvau“, – šypteli šiuo metu vėl studijuojantis vyras.
Labiausiai žeidžia spoksojimas
Nepaisant sunkios negalios, Vaidas stengėsi dirbti ir užsidirbti. Nuo pat jaunų dienų buvo verslus. Gyventi savarankiškai pradėjo nuo 22 ar 23 metų, kai pakankamai sustiprėjo. Iš pradžių prekiavo, vėliau įsteigė vadinamąją „kompiuterinę“, kur žmonės, ypač jaunimas, galėdavo žaisti įvairius kompiuterinius žaidimus. Iš tokios veiklos Vaidas ir pragyvendavo.
Vis dėlto sulaukęs 25-erių, nusprendė, kad dideliame mieste gyventi ir dirbti bus lengviau, todėl išsikraustė į Vilnių. Šiuo sprendimu neatsidžiaugia iki šiol. Čia ir aplinka kur kas geriau pritaikyta specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, ir požiūris visai kitoks. Dideliame mieste neįgalusis nėra naujiena, į kurį atsisuka kiekvienas.
„Kas mane labiausiai žeidžia mažuose miesteliuose, tai nemalonus spoksojimas – mane stebėdavo ir į mane atsisukdavo, ką aš bedaryčiau – ar bandyčiau įsėsti į automobilį, ar tiesiog riedėčiau neįgaliojo vežimėliu“, – sako Vaidas ir net keletą kartų pakartoja, kad labai reikia šviesti mažesnių miestelių žmones: „Ir ne tik neįgaliųjų klausimais. Lygiai taip pat, kaip į mane, žmonės spoksodavo ir į mūsų miestelyje apsigyvenusią juodaodžių šeimą“..
Patirtys – įvairios
Vilniuje Vaidas greitai susirado darbą. Iš pradžių dirbo neįgaliesiems skirta įranga prekiaujančioje įmonėje. Čia ir aplinka buvo pritaikyta, nereikėdavo įveikti laiptų ar kitų kliūčių, ir darbdavio požiūris buvo geranoriškas. „Darbdavys buvo išsilavinęs žmogus, apie jį negaliu nieko blogo pasakyti“, – sako Vaidas. Vis dėlto po pusmečio jam šį darbą teko mesti dėl asmeninių priežasčių.
Kitą darbovietę jis prisimena kaip tikrą vergovę ir neįgaliųjų išnaudojimą: „Tai buvo apsaugos firma, kurioje dirbo tik neįgalieji, tačiau trumpiausia pamaina čia trukdavo 12 val. Visą tą laiką su penkių minučių pertraukomis kas dvi valandas keturiuose mažuose ekranuose turėdavome stebėti apie 120 vaizdo kamerų transliuojamus vaizdus. Manau, kad viename ekrane susekti net ir 30 kamerų parodymus neįmanoma“, – tvirtina vyras.
Sunkiausia jam būdavo kartą per mėnesį atidirbti 24 valandų pamainą. „Po jos namo važiuodavau tiesiog dantimis įsikandęs į vairą“, – vaizdingai savo pervargimą apibūdina Vaidas. Situaciją dar blogino slogi atmosfera – dirbančius neįgaliuosius nuolat filmavo iš visų pusių pastatytos kameros. Šį darbą vyras metė pats. Sunkias sąlygas jam pavyko iškentėti vos porą mėnesių.
Geranoriškas darbdavys atperka nepatogumus
Po to Vaidas įsidarbino dar vienoje įmonėje, kur darbuojasi jau trejus metus ir jaučiasi labai laimingas, negali atsidžiaugti ir darbu, ir darbdaviu. „Darbdavys pats mane susirado. Jis visko mane išmokė – ir kaip atlikti visas vadybininko-administratoriaus pareigas, ir kaip bendrauti su klientais. Ir dabar, kai pradėjau studijuoti socialinį darbą, jis mane labai remia ir palaiko“, – tik gerais žodžiais apie savo darbdavį pasakoja vyras.
Aplinka darbe taip pat tinkama rateliais judančiam žmogui – įėjimo į biurą neapsunkina nė vienas laiptelis, o į erdvų tualetą galima įvažiuoti neįgaliojo vežimėliu. Pašnekovas mano, kad net jei aplinka būtų sunkiau prieinama, geranoriškas darbdavio požiūris tai atpirktų.
Ar negalią turintis žmogus gali dirbti? Vaidas įsitikinęs, kad ne tik gali, bet ir turi. Būtent darbas jam leido gyventi savarankiškai, įsigyti būstą. Vyras nepasekė daugelio neįgaliųjų pavyzdžiu ir nesistengė gauti socialinio būsto, nes padidėjus pajamoms iš jo tenka išsikraustyti. Vaidas pabrėžia, kad tokia tvarka neskatina neįgaliųjų dirbti ir užsidirbti.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
