Pasak įstaigos vadovės Jurgitos Kuprytės, negalią turintys žmonės nuo pat įsteigimo buvo viena iš tikslinių „SOPA“ grupių, o šiuo metu yra pagrindiniai klientai. Per metus paslaugos suteikiamos maždaug šimtui žmonių, apie 70 procentų iš jų randa darbą, o darbo vietoje išsilaiko daugiau kaip 6 mėn. – apie pusė.
„Pastaraisiais metais patys darbdaviai ieško darbuotojų, todėl tie, kurie turi bent šiek tiek gebėjimų susirasti darbą, šiuo metu daug lengviau įsilieja į darbo rinką. Kiti, kurie tokių gebėjimų neturi, susiduria su įvairiais kompleksiniais iššūkiais, ir jie nesusiję su nenoru dirbti. Šie žmonės sunkiau integruojasi, jiems reikia daugiau laiko sugrįžti arba įeiti į darbo rinką“, – teigia Jurgita.
Sunkumų priežastys – kompleksinės
Kalbėdama apie sunkumų priežastis, ji išskiria psichosocialinius dalykus: „Niekada nedirbęs žmogus neturi pasitikėjimo, nėra įgijęs jokių įgūdžių, apskritai nežino, ką galėtų dirbti, jam sunku konkuruoti, prisistatyti, netgi susirasti darbo skelbimus jam yra didžiulis iššūkis. Taigi standartinis įsidarbinimo kelias jiems netinka, nors jie gali būti geri darbuotojai.“
Didelė problema – ir kvalifikacijos trūkumas. „Darbo rinkos situacija labai greitai keičiasi – dėl naujų technologijų modifikuojasi darbo vietos, didėja reikalavimai darbuotojams, reikia kuo universalesnių žmonių, kurie gebėtų ir technologijomis naudotis, ir puikiai komunikuoti, čia ir dabar spręsti problemines situacijas, o visiškai rutininių, monotoniškų darbų lieka vis mažiau. Todėl atsiranda nauji iššūkiai tiems žmonėms, kurie tokių savybių neturi, nepasižymi dideliu intelektu, negeba komunikuoti ir pan. „Didėjantys rinkos reikalavimai ir žmonių nepatirtis, nepasitikėjimas savimi, reikiamų įgūdžių trūkumas, taip pat dar ir negalios sukelti barjerai sukuria visą problemų gumulą“, – sako „SOPA“ vadovė.
Jurgita pastebi, kad profesinių mokyklų ir profesinės reabilitacijos programos labai atsilieka nuo gyvenimo: „Pas mus ateina žmonės, turintys trijų ar penkių specialybių diplomus, bet jų įgūdžiai rinkai nebetinkami, rinka jau toli nuvažiavusi. Pavyzdžiui, žmogus išmoksta buhalterinę apskaitą atlikti su viena programa, o baigęs sužino, kad tokios programos jau nebėra, reikia mokytis iš naujo. Arba žmogus mano, kad gali dirbti maketuotoju, o programos, kuriomis išmoko dirbti, jau pasikeitusios arba reikia visai kitokių gebėjimų ir greičio. Šie žmonės turi lūkesčių, kad dirbs pagal specialybę, bet iš tikrųjų jiems reikia dar labai daug mokytis darbo vietoje, o darbdaviui visada lengviau į tą vietą paimti kokį nors kolegijos studentą.“
Kiekvienas atvejis – individualus
Pasak Jurgitos, „SOPA“ kiekvieno žmogaus situaciją vertina labai individuliai, stengiasi matyti ne negalią kaip apribojimą, o išsiaiškinti, kokios silpnosios ir stipriosios žmogaus pusės: „Labai daug dėmesio ir laiko skiriame žmogaus gebėjimams atskleisti, kad galėtume pasiūlyti darbą pagal jo galimybes. Duodame konkrečias užduotis, kurios parodo, ar žmogus geba dirbti rankomis, ar išvystyta jo smulkioji motorika, ar moka dirbti kompiuteriu ir pan. Išsiaiškinę, kokias savybes galima stiprinti, ugdome jas arba renkamės kitą kelią“, – pasakoja J. Kuprytė.
Dar viena įstaigos veiklos sritis – ieškoti įmonių, pasirengusių priimti žmones, kurie, pasak Jurgitos, negali kandidatuoti kartu su visais ir praeiti atrankos barjerą, kuriems standartinių reikalavimų kartelę dažnai tenka šiek tiek nuleisti, bent jau pradžioje.
„Ieškome įmonių, kurios būtų pasirengusios pasielgti nestandartiškai, surizikuoti, žengti daugiau žingsnių“, – sako „SOPA“ vadovė. – Labai džiaugiamės, kai į mus kreipiasi patys darbdaviai, o šiaip jų aktyviai ieškome. Turim ir tinklą partnerių, su kuriais bendradarbiaujame – pavyzdžiui, jei matom, kad kuris nors klientas geba dirbti virtuvėje, galim paskambinti į keletą įmonių ir paklausti, ar jiems šiuo metu netrūksta darbuotojų. Partnerių tinklą stengiamės plėsti.“
Vertinga patirtis
Vienas iš darbdavių, kuris pats kreipėsi į „SOPA“, buvo Timas van Wijkas, restorano „Pirmas blynas“ įkūrėjas. „Dar gerokai prieš įsteigiant restoraną jis norėjo sužinoti mūsų nuomonę, ar jo idėja gera, o vėliau, kai jau turėjo patalpas, paprašė jam rasti darbuotojų. Daug investavome į būsimųjų darbuotojų atranką, ugdėm įgūdžius, žiūrėjom, kam kas labiausiai sekasi. Timas nekėlė jokių reikalavimų, tik norėjo, kad būsimi restorano darbuotojai turėtų negalią ir gebėtų dirbti aptarnavimo sityje“.
Dalis atrinktų žmonių po praktikos restorane atkrito, bet direktorė sako, kad ši patirtis buvo labai vertinga, nes per praktiką paaiškėjo, ką kiekvienas iš atrinktų kandidatų labiausiai sugeba daryti. Keletui restorane nelikusių dirbti žmonių „SOPA“ surado kitas darbo vietas. Augustė, turinti Dauno sindromą, dabar dirba viešbučio „IBIS Vilnius Centre“ restorane – šluosto pusryčių meniu įrankius, personalui padeda pasiruošti pietums, atlieka kitas užduotis, o Laura dirba įmonėje „Reitan Convenience Lithuania“ („Narvesen“), padeda pardavėjoms susitvarkyti lentynas.
Pasitvirtino darbo funkcijų atskyrimo metodas
„Labai didžiuojamės, kad šias merginas įdarbinome atviroje darbo rinkoje, pareigas pritaikant specialiai joms, – sako Jurgita. – Abiem atvejais išbandėme darbo funkcijų atskyrimo metodą, kurio esmė – atskirti tam tikras darbo funkcijas, kurias gali atlikti mažesnę kvalifikaciją turintis žmogus. Tai padeda taupyti kvalifikuotų darbuotojų laiką, efektyvinti darbą“.
Jurgita sako, kad bendraudama su viešbučių administracijomis yra girdėjusi skeptiškų vertinimų apie negalią turinčių žmonių galimybę juose dirbti, todėl džiaugiasi, kad „IBIS Vilnius Centre“ surizikavo, ir įmonė jau mato šio sprendimo naudą: „Augustė iš padavėjų perėmė dalį darbo, kurio arba jie nespėja atlikti, arba jiems tai neįdomu, o Augustei nesunku dvi valandas lankstyti servetėles, tokia monotonija jai visiškai netrukdo“.
J. Kuprytė džiaugiasi kitu ypač sėkmingu funkcijų atskyrimo atveju, kai specialiai asmeniui pagal jo gebėjimus buvo sukurta darbo vieta: „Visi žino, kad prekybos tinklas „RIMI Lietuva“ nuolat įdarbina neįgaliuosius, tiesa, dažniausiai – įprastose pozicijose, o mes norėjome įdarbinti autizmo spektro sutrikimą turinčią Tatjaną. Ši jauna moteris negalėtų dirbti nei kasoje, nei salėje, bet turi išskirtinę savybę pastebėti smulkius dalykus. Ieškojome išeities ir nusprendėme, kad Tatjana iš salės darbuotojų pareigų galėtų perimti kainų tikrinimo funkciją. Taip buvo specialiai jai sukurta darbo vieta, atsižvelgiant į jos ypatingus gebėjimus. Žinoma, iki tokio rezultato reikėjo nueiti ilgą kelią: pirmiausiai kartu su įmonės personalu ilgai ieškojome, kokias salės darbuotojo funkcijas būtų galima atskirti, tada įdarbinimo tarpininkė pati mokėsi šiuos darbus atlikti, vėliau ilgą laiką dirbo kartu su Tatjana, kol pagaliau galėjo parduotuvės salėje palikti ją vieną. Dabar Tatjana sėkmingai darbuojasi, yra labai patenkinta. Gera darbuotoja džiaugiasi ir parduotuvės „RIMI“ kolektyvas“.
J. Kuprytės teigimu, „SOPA“ komanda taip pat labai daug mokosi, bendrauja su kitų šalių organizacijomis, stengiasi perimti iš jų teigiamą patirtį. „Mokomės ir iš savo klaidų, bandom įvairias metodikas, stengiamės nuolat tobulinti savo veiklą“, – sako „SOPA“ vadovė.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
