Dūkštų kaimo gyventoja Jadvyga sraigių išsiruošia anksti – dar prieš šešias ryto. Moteris pirmiausia apžiūri gerai žinomas vietas. Kol dar yra rasa, rasti sraigių lengviau.
Jadvyga žino, kad sraigių bus tik ten kur drėgniau, ir aukštesnė žolė. Dar daugiau jų randama mažiau prižiūrimose vietose, kadangi kaime jų apstu, Jadvyga sako nesiskundžianti šliužų trūkumu. Beje, kur rinkti kaimo žmonės taip pat pasiskirstę.
„Vakar mes trise pririnkom vienuolika kilogramų. O šiandien vienas nuėjo, tai penki ir šimtą gramų. Ten prie upės. Čia, kaip šitos, saulėgrąžos, kai pradėsi, tai paskui niekaip... ryte kai pradėsi, nėra nei miego nieko, turi eiti ir viskas“, - pasakoja sraigių rinkėja Jadvyga Laurinavičienė.
Už kilogramą štai tokių gražuolių rinkėjams supirkimo punktai sumoka po keturiasdešimt penkis centus. Arčiau perdirbimo gamyklos kainos auga – už didesnį kiekį sraigių mokama po šešiasdešimt ir daugiau centų.
Ir ne visos sraigės tinka supirkimui. Pavyzdžiui štai tokių supirkinėtojai nepirktų. Jos yra tiesiog per mažos.
Vėliau sraigės perdirbamos. Procesas ne toks paprastas, kaip atrodo. Kol sraigė nukeliauja ant pietų stalo, ji turi būti ne tik apdžiovinta, išplauta, užšaldyta, išvalyta, išvirta ar gavusi prieskonių. Ir keliauja šios sraigės dažniausiai ant prancūzų stalo. Lietuva ir aplinkinės šalys šį delikatesą ragauja labai retai.