Laura Juozaitytė / Savaitraštis „Ekonomika.lt“
Jau kelerius pastaruosius metus stiprių pokyčių užsienio rinkose patirianti naftos perdirbimo bendrovė „Orlen Lietuva“ atsidūrė aklavietėje. Kaip gelbėsime Lietuvos ekonomikos milžiną?
Praėjusį pirmadienį premjerui Algirdui Butkevičiui apsilankius Mažeikiuose, kilo didžiulis sąmyšis dėl padėties didžiausioje Lietuvos bendrovėje „Orlen Lietuva“. Bendrovės ir Vyriausybės derybose didžiausias dėmesys skiriamas trumpalaikėms priemonėms, o ekspertai teigia, kad problemos šaknys glūdi kur kas giliau. 2013 metais jau patyrusi 240 mln. litų nuostolių, Lietuvos naftos perdirbimo milžinė vargu ar šiemet galės džiaugtis bent kiek geresniais rezultatais ir jau priėmė sprendimą atleisti apie 130 darbuotojų. Eksporto mastas mažėja kas mėnesį, todėl šiuo metu bendrovė dirba 60 proc. gamybiniu pajėgumu – tai visiškas minimumas. Jei pajėgumai būtų dar nors kiek mažinami, gamyklą tektų uždaryti. Tad sudėtingoje padėtyje atsidūrusiai bendrovei sprendimas reikalingas čia ir dabar.
„Pastaraisiais metais „Orlen Lietuva“ įgyvendino daug veiklos optimizavimo priemonių, kurios leido padidinti gamybos ir pardavimo efektyvumą, optimizuoti sąnaudas ir darbuotojų skaičių. Tai padaryta siekiant pagerinti bendrovės finansinius rezultatus. Tačiau vidinio optimizavimo priemonių galimybės jau išseko. Gamyklos problemos glūdi kitur – kalbant apie logistiką, bendrovės dislokacija yra prasčiausia tarp 11 naftos perdirbimo įmonių, veikiančių šiame regione“, – savaitraščiui „Ekonomika.lt“ sakė „Orlen Lietuvos“ viešųjų ryšių direktorius Audrius Stasiulaitis.
Logistika – didžiulė problema
Logistikos prasme nepatogioje vietoje įsikūrusios lenkiško kapitalo koncernui „PKN Orlen“ priklausančios įmonės vadovai prie derybų stalo premjero prašė nedelsiant spręsti didelių logistikos išlaidų problemą. „Kreipėmės į premjerą dėl geležinkelių tarifo sumažinimo. Nežinome, kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ mūsų konkurentams iš Baltarusijos ir Rusijos siūlo mažesnius tarifus nei mums. Todėl vienintelė Lietuvoje naftos produktų gamintoja negali būti konkurencinga ir tęsti veiklą naftos perdirbėjams itin nepalankioje makroekonominėje aplinkoje“, – teigia A. Stasiulaitis.
Paprašytas pakomentuoti situaciją, „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka teigė suprantantis padėtį, į kurią dėl pasaulinių naftos kainų yra patekusi „Orlen Lietuva“, tačiau pabrėžė, kad reikalavimai neturėtų prasilenkti su elementaria verslo etika. „Informavome premjerą, kad mūsų taikomi tarifai – beveik mažiausi Europoje, todėl sąlygos vežti krovinius tikrai yra geros. „Orlen Lietuvos“ atstovų teiginiai, neva mes Baltarusijos tranzitui taikome mažesnius tarifus, nėra korektiški. Negalima lyginti vietos krovinių vežimo tarifų su tranzitu į Klaipėdą“, – sakė S. Dailydka.
Nors viešojoje erdvėje ne kartą pasirodė pranešimų, kad „Lietuvos geležinkelių“ pozicija „Orlen Lietuvos“ atžvilgiu yra gana griežta ir derėtis neketinama, savaitraščiui „Ekonomika.lt“ situaciją komentavęs premjeras A. Butkevičius su tuo nesutiko.
„Netiesa, kad „Lietuvos geležinkeliai“ nėra linkę derėtis. Šiandien bendradarbiaujama pagal 2009 metais pasirašytą sutartį, kurioje numatyti bendradarbiavimo principai, tarp jų – ir tarifų skaičiavimo bei mokėjimo už paslaugas tvarka. Bet kokius iškilusius klausimus, susijusius su sutartimi, šalys turi spręsti derybomis“, – teigė ministras pirmininkas.
„Orlen Lietuva“ už pirmąjį metų ketvirtį „Lietuvos geležinkeliams“ skolinga 5 mln. litų nesumokėto infrastruktūros mokesčio.
Paklausa mažėja
Populiarėjančios skalūnų dujos JAV yra laikomos viena pagrindinių priežasčių, kodėl „Orlen Lietuva“ atsidūrė dabartinėje situacijoje. Savaitraščiui „Ekonomika.lt“ padėtįą bendrovėje komentavę „PKN Orlen“ atstovai Lenkijoje teigė, kad anksčiau „Orlen Lietuva“ pusę savo produkcijos eksportuodavo į JAV, o dabar yra priversta ieškotis naujų rinkų.
Kaip teigė banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, tai, kokius pokyčius dabar išgyvena „Orlen Lietuva“, yra ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos problema. „Prasidėjus skalūnų revoliucijai JAV bei augant konkurencijai iš Artimųjų Rytų, Europoj esančios įmonės praranda konkurencingumą. Manyčiau, kad artimiausiu metu padėtis Senajame žemyne kardinaliai nepasikeis, tad galima tikėtis arba įmonių konsolidacijos, arba dalies įmonių pasitraukimo“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak jo, dabar svarbiausias tikslas turėtų būti rasti perspektyvių verslo nišų ir daryti viską, kad įmonė nebebūtų nuostolinga. „Žinoma, pavyzdžiui, nutiesti produktotiekį galėtų būti trumpalaikis problemos sprendimas, tačiau, atsižvelgiant į visą Europos kontekstą, reikėtų ilgalaikio sprendimo“, – mano ekonomistas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko teigimu, „Orlen Lietuvos“ būklę gerokai pablogino ne tik laipsniškas Amerikos rinkos užsivėrimas, bet ir politinė krizė Ukrainoje, kurios rinka taip pat yra svarbi bendrovei. „Patys ukrainiečiai sako, kad „Orlen“ iš jų rinkos atsitraukti neturėtų, nes ši kompanija yra vienintelė, tiekianti kokybiškus degalus į Ukrainą, kuri yra daugybė išteklius valdančių oligarchų“, – savaitraščiui sakė S. Besagirskas.
Vis dėlto ekspertas atkreipė dėmesį, kad padėtis, su kuria susidūrė „Orlen Lietuva“, nėra trumpalaikėmis priemonėmis išsprendžiama problema, mat naftos perdirbimo verslas merdi visoje Europoje.
S. Besagirsko manymu, dabar palankiausia būtų bendrovės veiklą kreipti chemijos pramonės linkme. „Naftos chemijos verslas yra gerokai pelningesnis nei tiesioginis naftos perdirbimas. Aš manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje investavimas į tai būtų gudriausias sprendimas“, – teigė jis.
Deja, pasak eksperto, šią pramonę „PKN Orlen“ vysto Lenkijoje ir Čekijoje, tad natūralu, kad Lietuvoje to daryti dabar, deja, neapsimokėtų. „Tokioje situacijoje gelbstint „Orlen Lietuvą“ ir nusprendus investuoti į naftos chemijos pramonę, manau, dalį rizikos turėtų prisiimti valstybė, pavyzdžiui, panaudodama Europos Sąjungos struktūrinius fondus“, – sakė S. Besagirskas.
Paramos galimybės ribotos
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liudas Jurkonis teigė, kad svarstant apie valstybės paramą „Orlen Lietuvai“ derėtų nepamiršti, jog tai yra Lenkijos koncerno valdoma bendrovė.
„Bet kokia tiesioginė parama „Orlen Lietuvai“ yra praktiškai negalima arba bent itin ribota tiek konkurencijos teisės, tiek valstybės paramos įmonei kontekste. Svarbu pabrėžti ir tai, jog tiesioginė parama šalies kaimynės įmonėms galėtų sulaukti neigiamos kitų Lietuvos įmonių, kurios ir taip dažnai pasigenda teigiamo ir paskatinančio Vyriausybės dėmesio, – kalbėjo L. Jurkonis ir pridūrė, kad dėl šių priežasčių paramos bendrovei klausimas turėtų būti sprendžiamas taip, jog neapribotų kitų Lietuvos įmonių galimybių pretenduoti į valstybės ar ES struktūrinių fondų paramą. – Kitas galimas sprendimas būtų veiklą nukreipti į alternatyvių energetikos rūšių vystymą Lietuvoje kaip vieną prioritetinių ūkio šakų. Tokiu atveju taip pat svarbu, kad lėšos nebūtų skirtos tik vienai įmonei, bet būtų paskirstyta remiantis nediskriminavimo, skaidrumo principais ir užtikrinant didžiausią tokio pobūdžio investicijų grąžą valstybei.“
FAKTAI: „Orlen Lietuva“
2012 metais bendrovė „Orlen Lietuva“ uždirbo 200 mln. litų pelno, 2013 metais patyrė 235 mln. litų nuostolį
Vien per paskutinį 2013-ųjų ketvirtį „Orlen Lietuva“ patyrė 162 mln. litų nuostolį Dėl finansinių problemų „Orlen Lietuva“ planuoja atleisti apie 130 darbuotojų Algirdas Butkevičius, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas
Kol kas apie blogiausią scenarijų nekalbėkime, nes dedame visas pastangas, kiek tai priklauso nuo Vyriausybės, kad jo išvengtume, tačiau lygiagrečiai ir pats regionas, ir valdžia turi skirti daugiau dėmesio regionui.
Žygimantas Mauricas, banko „Nordea“ ekonomistas
Šiandien svarbiausia, kad bendrovė pradėtų vėl veikti pelningai ir kartu, suprantant kintantį naftos rinkos kontekstą, ieškoti ilgalaikių problemos sprendimo priemonių.
Sigitas Besagirskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius
Naftos chemijos verslas yra gerokai pelningesnis nei tiesioginis naftos perdirbimas, todėl, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, investuoti į jį būtų gudriausias sprendimas.
