Prabėgus 75 metams šiandienos Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto paskelbė planus atverti šalies naftos ir dujų pramonę užsienio ir privačioms investicijoms. Meksikos posūkis energetinių išteklių politikoje yra itin reikšmingas. Prezidentas E. P. Nieto visomis išgalėmis įrodinėja, esą nauja kryptis neprieštarauja nei šalies Konstitucijai, kuri aiškiai įtvirtina išskirtines šalies teises į angliavandenilių išteklius, nei gerbiamiausio Meksikos prezidento L. Cardeno iškeltiems tikslams.
Anot jo, L. Cardenas niekada nesiekė visiškai užkirsti kelio valstybės ir privataus sektoriaus bendradarbiavimui išgaunant žemės gelmių turtus.
Dagelis Lotynų Amerikos ir kitų besivystančių šalių naftos bendrovių negali apsieiti be užsienio technologijų bei kapitalo, tačiau žemės išteklių nuosavybės liberalizacijos klausimas tebėra itin jautri tema.
Neretai sunku atskirti, kur baigiasi nacionalistinė išteklių ideologija ir prasideda demagogija. Lygiai taip pat keblu suprasti, kada baigiasi nacionalinių interesų gynimas ir prasideda atskirų interesų grupių apsauga.
Rusijoje išteklių nacionalizmas valdančiajai klikai suteikia galimybę užsitikrinti stabilią padėtį valdžios postuose bei užkirsti kelią galimų varžovų atsiradimui. Deja, tuo pat metu šalis netenka galimybės maksimizuoti gaunamą naudą.
Venesuela dar Hugo Chavezo valdymo laikotarpiu spėjo Simono Bolivaro revoliucijos dvasia nacionalizuoti svarbiausius išteklių gavybos sektorius. Bolivija ir Ekvadoras netruko pasekti Venesuelos pėdomis. Vis dėlto panašu, kad ir šiose šalyse išteklių nacionalizacija tautos vardu tebuvo priedanga, leidusi sutelkti pajamų srautus į valdančiojo elito rankas.
Pernai garsiai nuskambėjo Argentinos sprendimas eksproprijuoti Ispanijos energetikos bendrovės „Repsol“ įmonę YPF. Vargu, ar kas galėtų apkaltinti Buenos Aires siekiu perduoti riebų kąsnį į vietos elito rankas. Argentinai, paprasčiausiai pritrūko lėšų įgyvendinti populistinius pažadus. Šiandien šalis vėl derasi su „Repsol“ dėl galimybės išgauti skalūnų dujas.
Meksika taip pat stokoja pinigų ir technologijų, įgalinančių išgauti naftos bei dujų išteklius. Ekonominė realybė verčia Meksiką derinti išteklių nacionalizmą su užsienio investuotojų pelno troškuliu. Panašaus požiūrio laikosi ir Brazilija.
L. Cardeno sukeltų pokyčių banga ryškiausiai nuvilnijo Viduriniuosiuose Rytuose. 1953 metais britai ir amerikiečiai nuvertė nacionalistiškai nusteikusį Irano premjerą Mohammadą Mossadeghą ir nukreipė naftos nacionalizaciją sau palankia kryptimi. Po kelių dešimtmečių, revoliucijos dėka, Irano valdžios vairas atiteko ajatoloms, o šalies išteklių gavyba vėl rūpinosi valstybinės bendrovės. Šiandien religiniai Irano lyderiai transformavo išimtinę valstybės teisę naudoti išteklius savo nuožiūra į šalies teisę sodrinti uraną. Tuo tarpu Irano naftos pramonės darbuotojai pripažįsta, kad bendradarbiavimas su užsienio naftos bendrovėmis suteiktų šaliai naudos.
Saudo Arabija savo laiku sugebėjo sukurti tokius ryšius su Vakarų naftos bendrovėmis. Aštuntajame dešimtmetyje Saudo Arabija palaipsniui nupirko bendrovę „Saudi Aramco“ iš JAV akcininkų ir įsigijo nacionalinę naftos bendrovę, kuri sėkmingai bendradarbiauja, o ne konfrontuoja su užsienio investuotojais. Tiesa, drauge teko įkurti ir naftos bendrovę „Petromin“, kuri aptarnauja karališkosios šeimos interesus.
Viena vertus, išteklių nacionalizmas gali sutvirtinti jaunas visuomenes ir pagelbėti kuriant ekonomines, socialines bei politines institucijas. Kita vertus, gražūs šūkiai gali tapti priedanga valstybiniams nusikaltėliams, kurių tikslas – pasidalinti išteklių naudą kuo siauresniame rate.
Teigiamos bei neigiamos energetinių išteklių gavybos pasekmės priklauso ne nuo nuosavybės teisių į gelmių turtus, o tinkamos naftos ar dujų bendrovių priežiūros ir sąžiningų veiklos sąlygų.
