N. Roubinio teigimu, keli faktoriai prisidėjo prie to, kad euro vienijamos šalys atgautų investuotojų pasitikėjimą. Pirmiausia rinkas nuramino Europos centrinio banko (ECB) vadovo Mario Draghio pažadas „imtis bet kokių priemonių“, kurios padėtų išgelbėti vieningą valiutą.
„Vis dėlto svarbiausia, kad žodžiai virto darbais – įsteigtas Europos stabilumo mechanizmas (ESM), kuris bankams ir valstybėms gali skirti 500 mlrd. eurų (1,7 trln. litų) dydžio sumą“, – rašo JAV ekonomistas. Krizės pranašas pabrėžia ir bankų sąjungos kūrimo proceso svarbą.
Kaip labiausiai optimizmą skatinantį veiksnį, N. Roubini, įvardija recesijos pabaigą. Ekonomisto manymu tam padėjo struktūrinės reformos ir fiskalinės korekcijos, tačiau pastarasis priduria, kad prie reformatorių gretų vis dar neprisijungė Italija ir Prancūzija.
Vis dėlto, ne kartą euro zonos griūtį pranašavęs konsultacinės firmos „Roubini global economics“ vadovas teigia, kad šauti šventinį šampaną dar anksti. Visų pirma, euro zonos augimas per daug lėtas periferinėse valstybėse, o atsižvelgus į senstančią populiaciją ir žemą produktyvumo augimą negalima tikėtis nedarbo lygio mažėjimo.
„Negana to, skolos lygis kontraste su BVP, ir toliau auga – tai lemia per lėtai augančios ekonomikos, – dėsto ekonomistas. – Todėl trumpojo laikotarpio mokumo problema ir toliau išlieka aktuali.“
Pastebima, kad išorinio balanso rodiklių gerėjimą galima sieti veikiau su ekonomikos cikliškumu, nei su struktūriniais pokyčiais.
Ekonomistas aiškina, kad recesija periferinėse euro zonos valstybėse sumažino importo apimtis, tačiau konkurencingumo stoka nepaskatino eksporto augimo. Priduriama, kad euras vis dar per stiprus, kad eksportuojamos prekės galėtų paskatinti vidaus vartojimu džiaugtis negalinčias ekonomikas.
Tačiau N. Roubini mano, kad pagrindinė problema – per lėtas bankų, fiskalinės, ekonominės ir politinės sąjungos kūrimas. „Tiesą pasakius, kol kas postūmiai stebimi tik kuriant bankų sąjungą, o ir Vokietija vis dar nenori dalintis rizikos su kitomis valstybėmis“, – rašo ekonomistas.
Šio manymu, Vokietija baiminasi, kad rizikos pasidalinimas virs rizikos nukreipimu Vokietijos link, kas ilgainiui lems, jog turtingesnės valstybės turės nuolatos subsidijuoti skurdesnę periferiją.
Dar daugiau, N. Roubini mano, kad ECB trūksta išradingumo. Niujorko universiteto Sterno verslo mokykloje dėstantis profesorius teigia, kad eurą prižiūrintis centrinis bankas galėtų pasekti centrinio Jungtinės Karalystės banko pavyzdžiu ir spręsti verslo kreditavimo problemą.
„Skirtingai nuo JAV Federalinio rezervo ir Japonijos centrinio banko, ECB nesiima kiekybinio skatinimo politikos, o nedidelės palūkanų normos išlaikymas neatrodo labai įtikinamai“, – komentare rašo N. Roubinis.
Pastarasis taip pat pastebi, kad taupymo politikos keliamus nemalonumus euro zonos periferijoje. Teigiama, kad Italijos vyriausybė gali bet kada iširti, graikai susiduria su problemomis įtikinant visuomenę dėl naujų išlaidų mažinimo priemonių, o Ispanijos ir Portugalijos valdantiesiems sunkiai sekasi įgyvendinti net ir palengvintas kreditorių sąlygas.
Negana to, politiniai pokyčiai turtingose valstybėse gali lemti išpirkoms skirtos pinigų upės tėkmės pristabdymą – rinkimų rezultatai Vokietijoje rodo, kad Angela Merkel bus priversta į koaliciją priimti šalies socialdemokratus, kurie pasisako prieš lėšų bankams skyrimą. Ekonomisto manymu, tokiai pozicijai pasiekus Europos bankų sistemą, šios fragmentacijos lygis tik išaugtų.
„Nors periferijos ir branduolio valstybės kol kas sugeba susitarti dėl taupymo ir paramos, politinis spaudimas iš populistinių partijų ilgainiui gali persilieti į Europos parlamentą, kurio rinkimai laukia jau šį pavasarį“, – nuomone dalinasi N. Roubini ir priduria, kad populizmas gali iššaukti naujas finansines turbulencijas, kurios neabejotinai sustabdytų trapų atsigavimą.
„Tokiu atveju ramybė, finansų rinkoje vyravusi pastaruosius metus, gali nesunkiai virsti į tylą tarp dviejų audrų“, – komentare rašo ekonomistas.
