Šimtai tūkstančių saulės ir jūros išsiilgusių žmonių, masiškai susirenkančių į nedidelį Palangos miestą: kas jie – poilsio entuziastai ar bepročiai?
Vilniaus universiteto docentas filosofas Nerijus Milerius aiškina, kokia ekonominė ir kultūrinė logika Palangą daro tokią populiarią.
Televizijos rodė, kad paskutinį liepos savaitgalį Palanga priviliojo arti pusės milijono poilsiautojų. Kas lemia tokį kurorto patrauklumą?
Lemia Palangos mitas, kurtas pakankamai ilgai: dar tarybiniais laikais egzistavo smetoniška pusiau „buržujiško“ gerąja prasme poilsio Palangoje legenda. Mitas pradėtas gaivinti nepriklausomybės laikais, bet vien jo neužteko – Palanga turėjo iš to mito mielių išauginti produktą. Ir tai pavyko, kai kiti miestai visiškai nusėdo.
Kartu Palanga tapo vieta, kur verslininkai kaip niekur kitur itin įžūliai elgiasi su paveldu: statomi per aukšti pastatai, nelegalūs priestatai, agresyvūs investuotojai įsiveržė ir į kopas.
Palanga yra dirva, į kurią, vaizdžiai tariant, berti pinigus apsimoka. Tokių vietų Lietuvoje nėra be galo daug: štai kad ir į Akmenę – nors nieko prieš ją neturiu – investuoti neapsimoka. Ten, kur apsimoka berti pinigus, ekonominis interesas didžiulis, o kapitalizmo interesas, kaip žinome, yra išgauti kuo daugiau kvadratinių metrų ir naudos iš minimalios erdvės.
Jono Basanavičiaus gatvėje iškirtus kaštonus ir alėją išgrindus geltonai intelektualai ją palygino su aerodromu. Su kuo gatvė asocijuojasi jums?
Tokių gatvių posovietinėje erdvėje, buvusiose socialistinio šalių bloko šalyse, esu matęs nemažai. J. Basanavičiaus gatvė yra įvairių praktikų mišinys.
Čia veikia pirties praktika: žmonės gali pasirodyti pusnuogiai, degintis ant suoliuko ir gerti alų – niekas nieko nepasakys. Tai ir pliažinė praktika: čia gali pasirodyti su trumpikėmis ar maudymosi kostiumėliu ir niekam neužkliūsi. Gatvėje rasime ir kaimiškos praktikos, ir miestiškos, čia dera paprasti atrakcionai ir prabangesnis restoranas – tarpsta verslas nuo pigiausio iki pakankamai brangaus.
Gana prabangi vieta, mišinys mišinyje yra J. Basanavičiaus gatvėje veikiantis restoranas „De Cuba“. Žiemą jame dera palmės su Kalėdų egle. Plastikinė veranda neva dera su vokiškos architektūros pastatu. Pavadinimas irgi savotiškas – iš ispanų kalbos išvertus reiškia „Kubos“ kilmininką.
Jis puikiai įsilieja į potarybinio kurorto įvaizdį – daugybė elementų čia yra visiškai atsitiktiniai. Nenuostabu, kad Palangoje gali atsirasti ne tik Kubos, bet ir Dominikos ar Nikaragvos elementų. Kai nėra tvirtų kultūros pamatų, brandžios etninės terpės, veikia elementari logika – anything goes (angl. viskas tinka).
Kita vertus, Palangoje šiuo metu vyksta ir sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“, tik periferijoje, Birutės parke. Aukštasis menas vis dėlto čia randa klientų?
Randa! Jis puikiai tinka šiame mūsų aptariamame mišinyje, arba hibride. Prašom, Palanga yra puiki erdvė ir elitiniam menui.
Ar dar kur nors egzistuoja tokia tradicija nuomotis būstą nuo gatvės?
Prieš porą metų su kolegomis keliaudamas automobiliu panašių dalykų mačiau Bulgarijos kurortuose. Ten kai kurie kapitalistiniai-tarybiniai mišiniai, tarp jų ir nuomą siūlančios močiutės, labai priminė Palangą.
Kada pats buvote Palangoje ir kokiu tikslu?
Šia vasarą turėjau dalykinių reikalų Klaipėdoje, bet su šeima savaitę apsistojome Palangoje. Man minios netrukdo – jų net nelabai pastebiu.
Galiausiai Lietuvai reikia tokios vietos kaip Palanga. Valstybėse reikia priešpriešos pagrindiniams miestams, todėl tokią turime Vilniui ir Kaunui. Šalyse reikia tokio šaunaus miesto, kuris nedalyvauja priešpriešoje – pas mus tai būtų Klaipėda. Kad ir maža šalis esame, čia turi būti visi reikalingi atributai, taip pat vasaros kurortas.
Tada manęs nestebina, kai į Palangą susirenka bene pusė milijono žmonių ir vienu metu jų ten būna daugiau nei Vilniuje.
NUOMONĖS
Kur slypi Palangos paslaptis?
Elementaru – tai jūra
Ričardas Malinauskas, Druskininkų meras
Druskininkai su Palanga visiškai nekonkuruoja, esame absoliučiai skirtingi kurortai: Palanga yra pajūrio, mes – sveikatos. Vasarą, tuos tris sezono mėnesius, jūra būtent ir lemia Palangos populiarumą.
Pusė Palangos – rusai
Ingrida Valaitienė, viešbučių „Palangos vėtra“ ir „Austėja“ vadovė
Pajūris vis dėlto lieka pagrindinis traukos objektas, o pramogų ypač trūksta ne sezono metu. Viskas neįvyksta greitai, bet verslas pamažu kuria daugiau paslaugų. Antai atidaryta vaikų žaidimo aikštelė, prasidėjo Kurkauzo renovacija, kalbama apie sporto stadioną. Iš savo ir kolegų pardavimų statistikos matome, kad didžioji dalis viešbučiuose gyvenančių svečių yra iš Rusijos, kuriems ypač patinka Palangos oro švara ir ramybė.
