Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad praėjusią savaitę paskelbti Rusijos draudimai įvežti daugelį maisto produktų iš Vakarų valstybių Europos Sąjungos vadovams jokio galvos skausmo nesukėlė. ES į Rusija pernai eksportavo maisto už maždaug 12 milijardų eurų. Tačiau tik mažiau nei pusė eksportuojamų prekių, kurių vertė siekė apie 5 milijardus eurų, pateko į „juodąjį sąrašą“. Tai sudaro mažiau nei 0,03% ES bendrojo vidaus produkto (BVP). Beje, ši suma yra beveik 20 kartų mažesnė už metinę ES paramą žemės ūkio sektoriui.
Net jei Rusija uždraustų visą importą iš ES, tai būtų tik simbolinis šokas – visas ES eksportas į Rusiją sudaro tik 1 proc. jos BVP. Tiesa, kai kurioms ES valstybėms našta būtų sunkesnė, tačiau neprilygtų tam, ką be ES prekių pajustų pati Rusija. Vakarų valstybės jai tiekia daugelį modernių įrengimų ir gamybos priemonių, be kurių Rusija gali palaidoti viltis modernizuoti savo žemės ūkio ir maisto gaminimo sektorius, bei apskritai didinti įmonių konkurencingumą ir eksportuoti kažką daugiau nei energetinius išteklius.
Ką šios Rusijos sankcijos reiškia Lietuvai? „Swedbank“ skaičiavimais, tiesioginė pastarųjų Rusijos sankcijų įtaka Lietuvos BVP augimui gali siekti apie 0,4 procentinio punkto per metus. Dar šiek tiek augimą galėtų pristabdyti ir neigiami lūkesčiai, slopinantys investicijas ir vartojimą. Tačiau pagrindo kalboms apie recesiją tikrai nėra – bent jau tol, kol abipusių ekonominių sankcijų sąrašas neišplėstas. Nė vienas Lietuvos pramonės sektorius į Rusijos rinką neeksportuoja daugiau nei penktadalį savo produkcijos. Dar svarbiau – bent jau iki šiol atsiradus barjerams įmonės rasdavo būdų produkciją į Rusijos rinką įvežti per kitas NVS šalis. Pati Rusija yra suinteresuota išvengti maisto prekių trūkumo ir suvaldyti infliaciją, todėl gali užmerkti akis į tokio pobūdžio sankcijų apėjimą.
Sutrikus vienam net ir nedideliam žmogaus organui, viso organizmo funkcionavimui neretai iškyla rimtas pavojus. Tačiau šalies ekonomika nefunkcionuoja taip, kaip žmogaus organizmas – yra tik keli gyvybiškai svarbūs sektoriai, palaikantys visos sistemos sklandų veikimą. Tai, kad kai kurie Lietuvos maisto produktų gamintojai daliai savo produkcijos turės ieškoti naujų rinkų, nėra tragedija ir, matyt, tik lengvai pristabdys sparčiausiai augančią ES ekonomiką. Todėl idėjas panaudoti valstybės išteklius nukentėjusių sektorių paramai reikėtų vertinti atsargiai – šios sankcijos nėra žaibas iš giedro dangaus, jos neparklupdys nei visos Lietuvos ekonomikos, nei atskirų jos sektorių. Be to, Rusijos rinkoje prekiaujančios įmonės tai daro suvokdamos riziką ir už tai gaudamos galimybę uždirbti daug didesnį pelną.
Daugiau nerimauti reikėtų nebent dėl transporto sektoriaus perspektyvų, nes jis, priešingai nei gamintojai, savo veiklos diversifikuoti negali. Lietuva bent iki šiol buvo platūs prekybos vartai tarp ES ir NVS rinkų, ir dėl šalies geografinės padėties, akivaizdu, transporto įmonės daug alternatyvų neturi. Visas lietuviškos kilmės prekių eksportas į Rusiją pernai sudarė 2,5 milijardo litų, tuo tarpu iš kitų šalių reeksportuotų prekių vertė buvo beveik šešis kartus didesnė ir viršijo 14 milijardų litų.
Vien vaisių ir daržovių Lietuva į Rusiją pernai reeksportavo už 2,2 milijardo litų. Ar tai reiškia, kad visas šis srautas dabar sustos? Ne. Daugiau nei 42 proc. vaisių ir net 68 proc. daržovių į Lietuvą atkeliauja iš Olandijos – ES valstybės, kurios produkcija Rusijoje taip pat nepageidaujama. Tačiau pati Olandija eksportuojamų vaisių ir daržovių neaugina, o atsiplukdo jas iš trečiųjų pasaulio šalių per didžiausią Europos, Roterdamo, uostą. Tai reiškia, kad šių daržovių ir vaisių kilmė nėra Europos Sąjunga, o jos nebūtinai dings nuo Rusijos prekystalių. Galiausiai, nereikėtų užmiršti, kad visos šios sankcijos turės vieną šalutinį teigiamą poveikį vartotojams – nemažai populiariausių maisto produktų atpigs, ir dėl to didės gyventojų perkamoji galia ir vartojimas. Tiesa, net sankcijų nepaliestų sektorių įmonės paaštrėjusia geopolitine įtampa gali pasinaudoti derybose su darbuotojais ir ją naudoti kaip argumentą nedidinti atlyginimų. Toks žingsnis būtų klaidingas ir žalingas, nes dėl susidariusios situacijos darbuotojų, ypač kvalifikuotų, pertekliaus rinkoje nebus.
Tikėtina, kad dabartinė situacija nėra naujasis status quo. Atšalę Vakarų ir Rusijos diplomatiniai ir prekybiniai santykiai gali pakrypti dvejomis kryptimis – arba abiems pusėms žalingos sankcijos gali būti atšauktos anksčiau nei po metų, arba tai dar tik pirmieji prekybos barjerai ilgame kliūčių ruože. Pirmajam scenarijui, deja, prielaidų kol kas yra labai mažai. Tuo tarpu pagrindinis Rusijos koziris yra ne jos potencialas importuoti ir vartoti ES produkcija, o energetinių išteklių tiekimas Europai. Šis koziris kol kas dar užverstas, bet artėjant žiemai ir nešylant tarpusavio diplomatiniams santykiams, dujų tiekimo sutrikimo scenarijaus tikrai nereikėtų atmesti. Didžiausia rizika pašalti yra Ukrainai, tačiau garantijų, alternatyvų ir imuniteto neturi ir daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių.
