Finansų ministerija prognozuoja, kad nacionalinio biudžeto pajamų augimas kitais metais sieks 5,9 procento. Ar toks augimas realus? „Swedbank“ prognozuoja, kad nominalaus (tai yra to meto kainomis) Lietuvos BVP augimas 2015 metais bus kiek kuklesnis – sieks 5,4 procento. Tačiau vidaus paklausos padidės 6 procentais. Taigi, toks biudžeto pajamų augimas įmanomas net nedidinant mokesčių ir nesumažinant šešėlinės ekonomikos apimčių. Žinoma, paaštrėjusios geopolitinės rizikos kontekste reikėtų pasiruošti ir planui „B“ – kaip būtų koreguojamos išlaidos, jei ekonominis konfliktas tarp ES ir Rusijos pagilėtų, arba jei Lietuvos ekonomikos plėtrą pristabdytų kitos išorinės rizikos?
Vis tik visos išorinės rizikos kol kas yra tik alternatyvūs neigiami, o ne labiausiai tikėtini scenarijai. Juk labai konservatyvus ar net pesimistinis biudžeto pajamų ir išlaidų planavimas galėtų pakurstyti savaiminio išsipildymo krizę. Mažinant valdžios sektoriaus išlaidas mažėtų visuminė paklausa bei kai kurių gyventojų perkamoji galia, o tai galėtų neigiamai paveikti ir įmonių investicijas, darbo vietų kūrimą bei atlyginimų didinimo planus. Nėra prasmės stumti vežimą į duobę, ypač kai ją galima greitai ir nesunkiai apvažiuoti.
Apskritai, Lietuvos ekonomika nuo 2008 metų labai pasikeitė, tapo labiau subalansuota ir atsparesnė išorės šokams. Užsienio prekybos deficitas 2008 metų pradžioje siekė dabar sunkiai suvokiamus 18,4 proc. BVP – noras ir poreikis importuoti vartojimo ir investicines prekes buvo visai nepagrįstas galimybėmis eksportuoti. Tuo tarpu jau nuo 2012 metų – pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo – Lietuva eksportuoja daugiau prekių ir paslaugų nei importuoja.
Europos Komisijos vertinimu, kitais metais valdžios sektoriaus struktūrinio biudžeto deficito ir BVP santykis bus beveik 4 kartus mažesnis nei 2008 metais, kuomet jis siekė net 5,4 proc. BVP. Nors valstybės skola išaugo, tačiau ilgalaikių vyriausybės vertybinių popierių pajamingumas nesiekia 3 proc. ir yra mažiausias Lietuvos istorijoje. Tai rodo ne tik apskritai sumažėjusią skolinimosi kainą, bet ir kaip niekad didelį investuotojų pasitikėjimą Lietuvos galimybėmis ateityje vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Lietuvos įmonių ir gyventojų finansiniai įsipareigojimai per 6 metus sumažėjo, o skolos ir pajamų santykis yra netgi mažiausias Europos Sąjungoje. Tai rodo ne tik jų atsparumą išoriniams finansiniams šokams, bet ir augimo potencialą.
Šiemet gyventojų lūkesčiai nuolat prastėjo – vartotojų pasitikėjimo rodiklis nukrito nuo -9 punktų prieš metus iki -20 šį rugsėjį. To priežastis akivaizdi – kariniai veiksmai Ukrainoje, plataus masto Rusijos embargas bei nerimas, kaip visa tai paveiks Lietuvos ekonomiką, darbo vietų skaičių ir atlyginimus. Tačiau daugelis makroekonominių rodiklių kol kas nesukuria pagrindo dideliam nerimui. Pavyzdžiui, registruotas nedarbo lygis spalio 1 dieną buvo tik 8,4 procento – mažesnis nei vasarą ir net pusantro procentinio punkto mažesnis nei prieš metus. Tuo tarpu laisvų registruotų darbo vietų skaičius išliko rekordinėse aukštumose.
Nuo praėjusios krizės liko neišspręstų problemų – vidutinis neapmokestinamas pajamų dydis sumažėjo, bendra mokestinė našta padidėjo, įmonių investicijos lieka įšalusios, pajamų nelygybė išaugo, sumažėjo darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir paspartėjo visuomenės senėjimas. Visus šiuos iššūkius dar reikės įveikti. Tačiau panikuoti ir dabartinę ekonominę situaciją gretinti su 2008-aisiais galima tik žiūrint į labai kreivą galinio vaizdo veidrodėlį.
