Interviu su „Swedbank“ vyriausiuoju ekonomistu Nerijumi Mačiuliu.
Justas Gavėnas, EKT: Viešojoje erdvėje šiuo metu vyrauja dvi priešingos nuomonės, susijusios su ekonomikos vystymosi perspektyvomis. Vieni teigia, kad turime ruoštis antrajai recesijos bangai, tuo tarpu kiti neįžvelgia ekonomikos lėtėjimo požymių. Kaip Jūs vertinate artimiausių kelerių metų ekonomikos vystymosi perspektyvas?
Nerijus Mačiulis: Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra daug konkurencingesnė ir labiau subalansuota nei buvo 2008 - ųjų metų pradžioje. Tai rodo daugelis rodiklių, pavyzdžiui, prekių ir paslaugų perteklius antrąjį šių metų ketvirtį siekė 3 proc. BVP ir buvo didžiausias nuo nepriklausomybės atkūrimo. Palyginimui, 2008 - ųjų metų pradžioje užsienio prekybos deficitas siekė 20 proc. BVP. Tai rodo, kad dabartinį Lietuvos poreikį importuoti energetines, investicines bei vartojimo prekes pilnai užtikrina mūsų galimybės pagaminti ir eksportuoti atitinkamą prekių kiekį (priešingai nei prieš keturis metus). Tai yra ženkliai padidėjusio įmonių konkurencingumo pasekmė – pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos gamintojai jau pagamino daugiau produkcijos nei per tą patį laikotarpį 2008 - aisias, bet tai pasiekė su beveik penktadaliu mažesniu darbuotojų skaičiumi. Žinoma, darbo jėgos kainos mažėjimas yra jau nuskintas žemai kabėjęs vaisius, tolimesnio efektyvumo ir konkurencingumo bus galima pasiekti tik investuojant į efektyvesnes ir technologiškai pažangesnes gamybos priemones, keliant dirbančiųjų kompetencijas. Tačiau, jokiu atveju negalime teigti, kad Lietuva šiuo metu išgyvena kažkokią antrąją krizės bangą – tai tuščios spekuliacijos. Lietuvos ekonomika šiemet auga lėčiau nei pernai, tačiau ES stagnacijos kontekste, mes išliekame viena sparčiausiai augančių šalių ir tokia būsime artimiausius kelerius metus. Be abejo, negalime atmesti tikimybės, kad euro zonos krizė pagilės ar pasaulio ekonomika bus sukrėsta dėl vienos ar kelių kitų priežasčių, o tai neigiamai paveiks ir Lietuvos ekonomiką. Tačiau išorinės rizikos egzistuoja visada, o šiuo metu svarbu yra tai, kad Lietuvos ekonomika yra subalansuota ir pasiruošusi galimiems iššūkiams.
Justas Gavėnas, EKT: Ar sutinkate su teiginiu, kad Lietuvos ekonomikos garvežys yra eksportas?
Nerijus Mačiulis: Taip teigti galima, nes nei namų ūkių vartojimas, nei investicijos dar nepriartėjo iki prieškrizinio lygio, o eksportas jau beveik 15 proc. viršija 2008 - aisiais metais pasiektą rekordą. Tačiau, 2008 - aisiais metais namų ūkių vartojimas ir investicijos buvo perteklinės, paskatintos per greito kreditavimo augimo ir neracionalių lūkesčių. Tuomet gamybos pajėgumai, o taip pat ir eksporto apimtys, visai neatitiko Lietuvos norų vartoti ir importuoti prekes, kurių negalime pasigaminti. Taigi, jei vartojame traukinio analogiją, sakyčiau, kad jo vagonai – vartojimas ir investicijos – judėjo priekyje garvežio (eksporto), ir tik dabar matome situacijos normalizavimą, kai vagonai ir garvežys grįžo į savo vietas.
Justas Gavėnas, EKT: Koks, Jūsų nuomone, euro zonos ir euro vystymosi scenarijus labiausiai tikėtinas? Tarptautinė reitingų agentūra „Standard & Poor's“ sumažino Ispanijos skolinimosi reitingą, Graikijos situacija taip pat nekelia didelio pasitikėjimo...
Nerijus Mačiulis: Labiausiai tikėtinas scenarijus – euro zonoje išliks 17 valstybių, nuo 2014 - ųjų metų prie šio klubo prisijungs ir Latvija. Nors ši krizė tęsiasi jau trejus metus, matome didžiulę politinę valią išsaugoti šį istorinį Europos projektą. Europos centrinio banko vadovo pažadas "daryti viską ką reikia, kad būtų išsaugotas euras“, bei sprendimas antrinėje rinkoje pirkti euro zonos valstybių obligacijas (joms paprašius pagalbos) yra pirmas svarbus žingsnis. Sekančius žingsnius turės dėti Europos politikai – susitaikyti su didesne fiskalinės politikos centralizacija, sukurti daugiau bendrų taisyklių ir institucijų, kurios užtikrins, kad ateityje atskiros Europos valstybės nepasuks netvariais populistiniais keliais.
Justas Gavėnas, EKT: Istoriškai prisijungimas prie euro zonos Lietuvai buvo vienas iš strateginių tikslų, tačiau pastaruoju metu kalbos apie Euro įsivedimą pritilo. Ar Jūs manote, kad Lietuvai įsivesti eurą yra naudinga?
Nerijus Mačiulis: Litų keitimas į eurus (ir atvirkščiai) Lietuvos gyventojams ir įmonėms per metus kainuoja virš 50 mln. litų. Lietuvos valstybės, įmonių ir gyventojų užsienio skola sudaro 85 mlrd. litų. Dėl sumažėjusios šalies rizikos skolinimosi kaina galėtų sumažėti iki 0,5 procentinio punkto, o dėl to per metus būtų sutaupoma 425 mln. litų. Įvertinus dar ir įmonių išlaidas valiutos kurso rizikos draudimui, per metus Lietuva galėtų sutaupyti apie pusę milijardo litų. Taip pat nereikėtų pamiršti ir netiesioginės naudos – dingus nacionalinės valiutos devalvavimo rizikai, Lietuva taptų patrauklesnė užsienio investicijoms.
Įstojimas į euro zoną yra susijęs ir su kaštais – visų pirma vienkartiniais, susijusiais su naujos valiutos spausdinimu, įmonių informacinių ir apskaitos sistemų pritaikymu naujai valiutai. Didžiausias finansinis įsipareigojimas būtų Lietuvos įnašai į Europos Stabilumo Mechanizmą (toliau – ESM). Lietuva prie šio fondo turėtų prisidėti proporcingai savo ekonomikos dydžiui – 0,3 proc. arba 830 mln. litų. Ši suma būtų pervedama per penkerius metus, arba po 166 mln. litų per metus. Taigi tiesioginė finansinė nauda būtų didesnė už kaštus. Be to, įnašai į ESM nebūtų negrąžintina Lietuvos pašalpa kažkuriai kitai valstybei, o juos reikėtų vertinti kaip investicijas – to fondo lėšos būtų Lietuvos finansinis turtas, galintis uždirbti pajamų. Dar svarbiau – Lietuva galėtų naudotis fondo lėšomis, jei kažkada ateityje vėl susidurtų su sunkumais ir nebegalėtų už priimtiną kainą skolintis finansų rinkose.
Manau, kad šiuo metu pagrindinė Lietuvos skepticizmo ir „laukimo strategijos“ priežastis yra baimė dėl euro zonos ateities. Būtų labai nepatogus scenarijus, jei Lietuvai įsivedus eurą po kelerių metų Europa atsisakytų bendros valiutos ir mums tektų vėl grįžti prie nacionalinės valiutos. Tačiau euro išnykimo tikimybė yra tikrai maža.
Justas Gavėnas, EKT: Kokios Lietuvos ekonomikos vystymosi perspektyvos?
Nerijus Mačiulis: Lietuvos ekonomikos vystymosi potencialas yra geresnis nei daugumos kitų ES valstybių. Mane neramina tik dvi struktūrinės problemos, kurios artimiausią dešimtmetį slopins ekonomikos augimą – demografinės tendencijos ir korupcija. Kalbant apie demografiją svarbu ne gyventojų skaičius, o jų struktūra. Aš nesureikšminčiau to, kad Lietuvoje dabar gyvena mažiau gyventojų nei gyveno prieš 10 metų. Žmonės yra laisvi ir gyvena ten, kur patiria didžiausią finansinę naudą ir nematerialinį pasitenkinimą. O jei dėl šio proceso smarkiai krito 1.000 – iui gyventojų tenkantis įvairių nusikaltimų skaičius, bei išaugo emigrantų perlaidos, tai nuo to Lietuvai gal tik geriau? Daug svarbiau, kaip keičiasi čia gyvenančių gyventojų amžiaus ir užimtumo struktūra. Neigiama tendencija yra ta, kad vienam dirbančiajam tenka išlaikyti vis daugiau nedirbančių asmenų. Taip besikeičiant gyventojų struktūrai, tai pradės atsispindėti ir balsavimo rezultatuose bei ekonominėje ir socialinėje politikoje – bus palaikomi aukštesni mokesčiai ir didesnės socialinės išmokos, o tai dar labiau apsunkins dirbančiųjų padėtį ir sustiprins mano minėtą neigiamą gyventojų struktūros pokytį. Uždaras ratas, viena kitą sustiprinančios neigiamos tendencijos. Apie įvairiausių formų korupciją, kurios tiek daug pavyzdžių pastaruoju metu išlindo į viešumą, ir jos daromą žalą ekonomikai bei gyventojų gerovei, turbūt, kalbėti neverta.
Justas Gavėnas, EKT: 2012 m. spalio 8 d. naujienų portale „Delfi“ buvo išpublikuotas ekonomisto Ž. Maurico straipsnis “Ar įmanoma padaryti taip, kad gyventojai patys norėtų mokėti mokesčius?“, kuriame pateikiamos netradicinės užsienio šalių iniciatyvos mokesčių surinkimo srityje. Kuriose 2 – 3 srityse, Jūsų manymu, galima būtų atlikti ekonominį eksperimentą, susijusį su mokesčių surinkimu Lietuvoje?
Nerijus Mačiulis: Šalyje mokesčių surinkimas priklauso nuo mokesčių moralės, kuri yra labai subjektyvi ir priklauso nuo šalies istorijos, kultūros, politinės aplinkos, korupcijos ir daugelio kitų veiksnių. Todėl, visi eksperimentai susiję su vienos šalies mokestinės sistemos perkėlimo kitai šaliai dažnai būna nesėkmingi. Dėl šios priežasties būtų didelė klaida Lietuvoje kopijuoti Skandinavišką (didelių mokesčių) sistemą. Lafero dėsnis sako, kad kiekvienoje šalyje yra skirtingas optimalus mokestinės naštos rodiklis; jį viršijus, t. y. toliau didinant mokesčius, pajamos į biudžetą pradeda mažėti. Manau, kad Lietuvoje ši optimali riba yra gerokai viršyta, todėl bet koks mokesčių mažinimas ilgainiui turėtų teigiamą efektą – mažesnę kontrabandą, mažiau nelegalios prekybos, plonesnius nelegalių atlyginimų vokelius.
Noras mokėti mokesčius labai priklauso ir nuo to, kaip mokesčių mokėtojų lėšos yra naudojamos. Nemanau, kad galima greitai padidinti valstybinių institucijų efektyvumą ir viešųjų pirkimų skaidrumą bei viešųjų paslaugų tikslingumą, todėl nematau prasmės ir galimybių didinti lėšų perskirstymą per valstybės biudžetą.
Justas Gavėnas, EKT: Analizuojant Lietuvos ekonomistų pasisakymus apie Visagino atominės elektrinės projektą žiniasklaidoje man susidarė įspūdis, kad Lietuvoje egzistuoja 2 ekonomikos mokyklos: G. Nausėda, N. Mačiulis, Ž. Mauricas pasisakė už naujos atominės elektrinės projektą, tuo tarpu R. Rudzkis ir R. Kuodis – prieš. Kaip galėtumėte pakomentuoti priešingas ekonomistų pozicijas tuo pačiu klausimu?
Nerijus Mačiulis: Kalbant apie sudėtingą infrastruktūros projektą – ypač atominę elektrinę – visada bus skirtingų nuomonių, nes skirtingi ekspertai akcentuos skirtingus aspektus. Vieniems svarbiau yra tai, ką daro kitos valstybės (stato ir uždaro atomines elektrines), kokia stichinės nelaimės tikimybė, kokios šalies kompetencijos įgyvendinti tokį projektą dramatiškai nenukrypstant nuo suplanuotų laiko ir finansinių sąnaudų. Kitiems daug aktualiau, ar šalis turi kitų alternatyvų užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, kokia alternatyvių elektros gamybos šaltinių kaina ir tarša, kiek tokio projekto įgyvendinimas pritrauks užsienio investicijų ir sukurs naujų darbo vietų. Kai nežinomųjų ir prioritetų tiek daug, natūralu, kad ir nuomonės bus skirtingos. Nereikėtų užmiršti ir to, kad viešoje erdvėje nuomones reiškia ir ekspertai atstovaujantys, pavyzdžiui, atsinaujinančios (bet brangios) energijos gamintojų asociacijas, todėl jie savo argumentus ir nuomonę remia ir kitokias argumentais.
Diskusijos dėl projekto komercinio pagrįstumo vyko, kol nebuvo aišku, per kiek metų VAE turėtų grąžinti visas paskolas. Tačiau akivaizdu, kad paskolas grąžinti daug anksčiau nei elektrinė baigs savo darbą yra netikslinga, nes skolintas kapitalas yra pigesnis už nuosavą. Man atrodo, kad pastaruoju metu oponentams abejones kėlė ne projekto komercinis pagrįstumas, o kiti jo aspektai. Deja, manau, kad Lietuvos gyventojai referendume atsakinėjo ne į klausimą “Ar Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės?”, o į “Ar pritariate šios vyriausybės parengtam VAE projektui?” Taigi, atsakyme atsispindėjo ir politinės simpatijos“.
Justas Gavėnas, EKT: 2012 m. spalio 23 d. „mėgaujamės” naujojo 450 MW naujojo Elektrėnų kogeneracinio bloko atidarymu, (nepaisant to, kad elektros kainos dedamoji šiame bloke daugiau nei dvigubai viršija elektros energijos rinkos kainą (15,50 ct/kWh), kurią Valstybinė kainų ir energetikos komisija nustatė 2011-09-26 d. nutarimu Nr. O3-251) Visagino atominės elektrinės projekto tęstinumas po referendumo 2012 m. spalio 14 d. taip pat yra po dideliu klaustuku... Prognozuojama, kad išmokos atsinaujinančių energijos išteklių gamintojams 2020 - aisiais metais sieks 800 milijonų Lt ... Kokios energetikos vystymosi perspektyvos laukia mūsų artimiausioje ateityje?
Nerijus Mačiulis: Aš tikiuosi, kad strateginiai energetiniai projektai Lietuvoje bus įgyvendinami remiantis ekonomine analize ir siekiant ilgalaikio Lietuvos ekonomikos konkurencingumo ir šalies gerovės, o ne individualių sektorių interesų tenkinimo. Man nemalonu stebėti, kad politinės ambicijos kartais pakyla virš visuomenės intereso, tačiau tikiuosi, kad tai buvo tik priešrinkiminis fonas, o tokie svarbūs strateginiai projektai, kaip suskystintų dujų terminalas, nebus sabotuojami ir bus sėkmingai įgyvendinti.
Justas Gavėnas, EKT: Kokias konkrečias ekonomikos skatinimo priemones galėtumėte rekomenduoti naujai besiformuojančiai valdančiajai daugumai?
Nerijus Mačiulis: Geriausias ekonomikos skatinimas – valstybės nesikišimas ten, kur nereikia. Pažadai aktyviau reguliuoti darbo santykius (pavyzdžiui radikaliai didinant minimalų mėnesinį atlyginimą) nėra ekonomikos skatinimas – tai papildomi suvaržymai, kurie rinkos dalyvius verčia ieškoti legalių ir nelegalių būdų tų apribojimų išvengti. Skirtingų ekonomikos sektorių paskatinimas PVM lengvatomis irgi nepadidina įmonių konkurencingumo ir nesumažina produktų kainų, o dažniausiai tik iškraipo konkurenciją. A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė pradėjo teisingą reformą susijusią su verslo reguliavimu – prižiūrinčių institucijų požiūris pradėtas keisti iš baudžiančiojo į patariamąjį. Ją būtinai reikėtų tęsti. Siekiant ilgalaikio šalies ekonomikos konkurencingumo itin svarbus yra efektyvios švietimo sistemos funkcionavimas, todėl ir toliau reikėtų tęsti aukštojo mokslo reformą, skatinančią konkurenciją tarp universitetų. Pagrindinė ir svarbiausia priemonė kurios galėtų imtis nauja vyriausybė – mokesčių sistemos reforma, sutelkiant dėmesį į mokesčių naštos darbo jėgai mažinimą.
Justas Gavėnas, EKT: Kokias iniciatyvas turi įgyvendinti verslo įmonės tam, kad augtų įmonių apyvartos, pelningumas, pridėtinė vertė?
Nerijus Mačiulis: Universalus receptas – investuoti į tyrimus ir/arba technologijas, darbuotojų kompetencijų kėlimą, veiklos procesų tobulinimą. Pastaruosius trejus metus Lietuvos įmonės buvo vienos mažiausiai Europoje investuojančių į gamybos plėtrą ir technologinį atsinaujinimą. Kai priešakyje matome bent kelis itin žemų palūkanų metus, nepasinaudoti šia galimybe yra brangus ir nepagrįstas konservatyvumas.
