JAV kilusi finansų krizė tebesitęsia, vis rimčiau paveikdama ir kitų regionų finansų institucijas. Po kiek laiko suirutė finansų rinkose ir dėl to gal net trigubai padidėjęs taupytojų, skolintojų ir investuotojų atsargumas stipriai paveiks ir realiąją ekonomiką – prekių ir paslaugų gamybą.
Lietuvos ekonomika nėra gerai pasiruošusi atsilaikyti prieš išorės negandas. Ji tapo neatspari.
2001-2007 m. Lietuvos ekonomika dėl įvairių veiksnių plėtojosi labai sparčiai. Vidutiniai bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempai 2001-2006 metų laikotarpiu buvo 7,7 proc., 2007 m. – 8,8 proc. Bedarbių skaičius sumažėjo nuo 133 tūkstančių 2005 m. iki 69 tūkstančių 2007 m., vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, per tuo trejus metus pakilo nuo 917 iki 1359 litų. Realusis darbo užmokestis didėjo atitinkamai 6,8 proc., 14.9 proc. ir 17,7 proc.
Ir galop ekonomika perkaito (ėmė gaminti virš turimų pajėgumų). Ji neteko struktūrinio tvirtumo, destabilizavosi. Jos išbalansavimą rodo keturi svarbūs rodikliai.
Pirma, nebeliko santykinai stabilaus kainų lygio (kylančio, kaip ir kituose kraštuose tik 2-3 proc. per metus). Infliacija, dar 2006 m. buvusi 4,5 proc., 2007 m,. šoktelėjo iki 8,1 proc., o šįmet net iki 12 proc. Sparti infliacija – pats ryškiausias (nes ir pats kenksmingiausias) ūkio destabilizavimosi požymis.
Antra, suiro ir darbo rinkos pusiausvyra. Realus darbo užmokestis ėmė didėti sparčiau nei kilo darbo našumas. Taip atsirado grėsmė mūsų eksporto prekių konkurencingumui.
Trečia, nesubalansuoti ir mūsų viešieji finansai. Nacionalinis biudžetas jau pagal susiklosčiusią tradiciją yra deficitinis (nors deficitas santykinai nedidelis), bet šiais metais ir socialinio draudimo biudžetas nebesusibalansuos. Taigi, teks skolintis daugiau ir daugiau skirti būsimų biudžeto pajamų tai skolai aptarnauti.
Ketvirta, toliau didėja einamosios sąskaitos deficitas, bylojantis apie tai, kad visos mūsų pajamos užsienio valiutomis iš prekių ir paslaugų eksporto bei investicijų užsienyje vis labiau atsilieka nuo mūsų mokėjimų užsieniui už analogiškas gėrybes. 2003-2005 m. tas deficitas sudarė maždaug 7 proc. BVP kasmet, 2007 m. jau padidėjo iki 13,7 proc., o 2008 m. pirmąjį ketvirtį pasiekė net 17,7 proc. BVP.
Išbalansuota ekonomika užkerta kelią tolesniam sparčiam ūkio augimui. Nestabili ir vėstanti ji tampa nepatikima ir netinkama investicijoms.
Investicijoms geriau ieškot tinkamesnių vietų. 2004-2007 m. laikotarpiu tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje padidėjo 2,1 karto, o Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje – 3,4 karto.
Trys priežastys lėmė pusiausvyros suardymą Lietuvos ūkyje ir ženklų investicinio klimato pabloginimą.
Pirmiausia minėtini išorės veiksniai. Energijos ir maisto kainų šuoliai mūsų atvirą ekonomiką paveikė kaip ir kitas nacionalines ekonomikas, bet mes gal dažniau nei kitos šalys vienais atvejais negalėjome to neigiamo poveikio sušvelninti, o kitais – poveikio nesupratome arba ignoravome.
Kita ne mažiau veiksminga destabilizacijos priežasčių grupė yra mūsų ekonominės politikos neadekvatumas. Ekonomikos perkaitimo metais sugebėjome dar pakurstyti ažiotažą ūkinėje veikoje (pavyzdžiui, prašaudami su laiko parinkimu gyventojų pajamų mokesčiui sumažinti, nesubalansavę biudžeto smarkiai didėjant biudžeto pajamoms arba beveik nieko neveikdami kredito plėtros karštligės akivaizdoje).
Trečias veiksnys - užsienio kapitalo indiferencija šalies makroekonominėms problemoms. Užsieniečių valdomas mūsų bankų sektorius ramiai ramiai vežėsi iš Europos ir skirstė kreditus be jokio dėmesio jų poveikiui infliacijai. Visos privačios bendrovės indiferentiškos makroekonominėms problemoms, tačiau mūsų bankai pernelyg sodriai pasinaudojo ta jiems tokia reta situacija, kai šalis neturi savarankiškos pinigų politikos (pinigų pasiūla reguliuojasi automatiniu valiutų valdybos režimu). Šią ultralaisvę turėjo kompensuoti stipresnis dialogas su jais, o ir Lietuvos banko rankose likę kelios priemonės galėjo būti panaudotos kiek normalizuoti kredito ekspansiją.
Lietuvos ekonomika lieka paprasta, jos finansų sektoriaus mastai tebėra nedideli, finansų rinka lėkšta ir negili, sudėtingesni finansų instrumentai pernelyg nepaplitę (nes gyventojų bei verslo pajamos dar labai nedidelės ir taupymo mastai – santykinai menki). Todėl jos bent kiek ženkliau negali tiesiogiai pažeisti globaliniai finansų krizės procesai.
Tačiau Lietuvos ekonomika pažeidžiama per jos realios ekonomikos ryšius – eksportą ir tiesiogines užsienio kapitalo investicijas. Šie du dalykai yra mūsų buvusio ir būsimo spartaus ekonominio augimo laidas. Jei jie apsilps – sumenks ir mūsų augimo perspektyvos.
Pusiausvyrą praradusioje ekonomikoje grėsmė iškyla ir eksportui, ir tiesioginėms užsienio investicijoms (TUI). Eksportui duobę kasa infliacija (spartesnė, nei mūsų pagrindinių prekybos partnerių šalyse). TUI ims vengti Lietuvos vėlgi dėl infliacijos, biudžeto deficito ir iš čia atsirandančios grėsmės mūsų nacionalinės valiutos stabilumui.
Todėl pirmas ir pagrindinis uždavinys vyriausybei, kuri po rinkimų pakeis dabartinę, nusipelniusią tautai dvejopai - realių pajamų didinimu ir ūkio išbalansavimu, bus aiškus – stabilizuoti ekonomiką.
Vyriausybė neturi užsikrauti sau visos atsakomybės už ūkio raidą. Kokius išmintingus, iniciatyvius, veiklius, požioplius, tingius, neprofesionalius ar dar kitokius verslininkus ar darbuotojus kokiame sektoriuje turime – tokie bus ir rezultatai, jokia vyriausybė stebuklų čia nepadarys.
Pirmas bet kurios vyriausybės uždavinys ekonomikoje visada vienas ir tas pats – ekonomikos stabilumo užtikrinimas. Tik tai atlikus galima pabandyt dar kažką ūkyje neva patobulint.
JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pagarsėjo savo posakiu: „Tai ne vyriausybė turi išspręsti mūsų problemas. Pati vyriausybė yra problema.“ Reagano tezė patyrė katastrofą – būtent JAV vyriausybė šiandien traukia aukštyn už plaukų savo skęstančius multimilardierius ir jų mamutines finansines institucijas, gelbėdama šalies finansų sistemą ir pačią ekonomiką.
Kad ir mums netektų visko suversti ant vyriausybės galvos, darbo užduotis turime pasiskirstyti kuo tiksliau.
