Pasaulis standartizuojasi ir vienodėja. Tai vadiname globalizacija. Globalizacijos vyksmas ypač ryškus ekonomikoje. Tiesiog mūsų akyse nacionalinės ekonomikos darosi didesnių regioninių ir pasaulinių gamybos, paskirstymo ir finansų tinklų dalyviais; ir neturi reikšmės – nori valstybės to ar nenori, apipina jos tą jungimąsi dvišalėmis ar daugiašalėmis sutartimis bei narystėmis regioninėse struktūrose ar neapipina.
Vis tik pasaulis pernelyg didelis, kad visos jo 180 ar kiek valstybių taip paprastai pintųsi į vieną globalinę ekonomiką. Einama per tarpines pakopas – regioninius formalius ir neformalius ekonominius aljansus. Mūsiškiame regione išryškėjo dviejų aljansų erdvės (anaiptol ne amžiams) – Europos Sąjunga (ES) ir Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS).
Šiaip jau mes sėkmingai integruojamės į vakarinių aljansų erdvę. Pavyzdžiui, neturime didelių problemų su politine „vesternizacija“ – ir dėkui Fortūnai.
Kultūros srityje – irgi gan smagiai „vesternizuojamės“, nors Fortūnai už tai ne visada atnašausim.
O kaip su ekonomine „vesternizacija“?
Atsakymas į tokį klausimą gali būti dvejopas – nelygu pagal ką spręsime. Jei pagal oficialias deklaracijas ir strategijas – tai, be abejo, slenkame ar net lekiame krašto ūkio „vesternizacijos“ kryptimi. Susilaukiame iš tos pusės daug investicijų, importuojame prekes, ten link daugiausia ir eksportuojame, telkiamės iš ten naujausias technologijas visais įmanomais būdais, mokomės ten ir studijuojame, ir viso to kasdien darysime vis daugiau.
Jei žiūrėsime į faktus – atrodys kiek kitaip.
Taip, mūsų ekonomika „vesternizuojasi“. Bet – ne taip greitai kaip antraip, t. y. kaip „isternizuojasi“, jei bus leista taip išsireikšti.
Antai dar 2004 m. mūsų prekyba su NVS šalimis atrodė taip: importas iš NVS (daugiausia – iš Rusijos) – 26,7 proc. viso mūsų importo, eksportas į NVS – 16,3 proc. viso eksporto. Iš NVS daugiausia importuojama energija ir žaliavos, Lietuva tai perdirba į gatavą produkciją ir parduoda reikliose, bet turtingose Vakarų rinkose. Nieko geresnio ambicingai ekonomikai ir negalima palinkėti.
2007 m. vaizdas jau kitas: iš NVS importuojama 22,1 proc., eksportuojama jau 24,4 proc. viso eksporto.
Galima ir detaliau. 2004-2007 m. laikotarpiu mūsų eksportas į NVS keitėsi taip: 2004 m. jis sudarė 16,3 proc. viso eksporto, 2005 m. – 17,7 proc., 2006 m. – 21,3 proc., 2007 m,. – 24,4 proc. (į Rusiją atitinkamai 9,3, 10,4, 12,8 ir 15 proc.
Savo esme viskas gerai – kuo daugiau prekybos, tuo daugiau naudos. Čia kalbame apie subtilesnį dalyką - šiokį tokį mūsų eksportinės specializacijos persiorientavimą.
Kodėl taip vyksta? Išskirtume dvi ryškias priežastis. Pirmoji – spartus NVS valstybių ekonomikų augimas ir, taigi, gyventojų perkamosios galios didėjimas; antroji – nemenki infliacijos tempai tose šalyse. Nors Rusijos rublis, o podraug – ir su juo susaistytos kitų NVS šalių valiutos derina savo kursą su doleriu (taigi – pinga euro atžvilgiu; 2005 m. rublio santykis su euru buvo 35,2, o 2008 m. kovą jau 36,8), tas pigimas nekompensuoja spartaus kainų lygio kilimo ir todėl mūsų prekės tose rinkose darosi santykinai pigesnės. Priešingai nei euro rinkose.
Kam mažai duomenų apie prekybą, tas gali dirstelti ir į kapitalo srautus. 2004-2007 m. Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos (TUI) padidėjo 3,4 karto, tame skaičiuje į ES šalis 3,2 karto, į NVS šalis – 3,5 karto. Ir patys susilaukėm analogiško dėmesio: TUI į Lietuvą tuo laikotarpiu padidėjo 2,1 karto, iš to skaičiaus iš ES – 2,3 karto, iš NVS – 2,4 karto.
Tai yra, „kapitalinių“ saitų plėtra su Rytais nė kiek nenusileidžia tų saitų su Vakarais didėjimui, jokios „vesternizacijos“ ir čia neįžiūrėsime.
Nereikia nė aiškinti, kad tiek mūsų investicijos kitose šalyse, tiek TUI pas mus – tai daugiausia tradicinių gamybų ir kitų tradicinių veiklos rūšių investicijos. Kokybiškai nepertvarkydami nacionalinės ekonomikos, judame ne „vertikaliai“, bet „horizontaliai“ - radome augančias rinkas savo tradicinėms eksporto prekėms ir plėtojamės, dar ir investicijomis užsienyje padedame.
Visi ieško kur geriau, eksportuotojai bei investuotojai – taip pat. Ką mokam, tą ir darom. Ir sekasi.
Dar keletą metų seksis. Bet ryškėjančią tendenciją žinoti būtina.
Persiorientuodami į šiuo metu mums palankesnę NVS šalių rinką ir bent trejetui metų užsitikrindami eksporto didinimo ton pusėn galimybę, tuo sukeliame pavojų savo aspiracijoms labiau integruotis į modernias gamybas ir turtingas rinkas. Santykinai nesunkiai pardavinėdami prekes Rytų rinkose ir laipsniškai užleisdami vietą konkurentams Vakarų rinkose, truputį demobilizuojamės. Mūsų pastangos įtikti toms perspektyvioms Vakarų rinkoms atsileis, nebereikės taip skubėti modernizuoti produkciją ir susitelkti ties technologine pažanga. Šitaip galop prarasim galimybę labiau bei ilgesniam laikui įsitvirtinti ir Rytų rinkose, tapti joms labiau reikalingi.
Ir pats faktas apie TUI dinamiką šį tą pasako. Jei TUI į Lietuvą 2004-2007 m. laikotarpiu padidėjo 2,1 karto, o Lietuvos investicijos užsienyje – 3,4 karto, tai irgi prasta naujiena tiems, kas lauktų Lietuvos ūkio modernizavimosi. Tie skaičiai sako, kad Lietuvos ekonomika tuo laikotarpiu vangiau naudojosi pasaulyje sukauptu kapitalu, o likęs pasaulis priešingai – sėmėsi iš Lietuvos sankaupų savo investicijoms energingiau. To tik mums šiandien ir betrūko, kad pradėtume finansuoti ūkio plėtrą kitose valstybėse sparčiau nei jos tai daro pas mus.
To dar nėra – 2008 m. pradžiai užsienio tiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė 34,6 mlrd. Lt., Lietuvos gi užsienyje – tik 3,7 mlrd. Lt. Bet dinamika, kaip matėte, darosi kitokia.
Nebent mūsų ekonomikos „nematoma ranka“ veda ūkį link kitokios „isternizacijos“ – po kelių kantrybės metų ims diegti naują Korėjos ir kitų Azijos „tigrų“ modelio variantą ir, nurėžusi posūkį ekonomikos evoliucijoje, pavers ją rimtu „rangovu“ pasaulio ekonominėje veikloje? Ką gali žinoti – juk rinkos ūkis, ranka nematoma.
