Jausmas, kad dirbame pagal svetimą darbotvarkę nenaujas. Dabar, kai esame įvykių centre, turime daugiau progų išsklaidyti šias abejones arba, deja, jas patvirtinti. Štai Seime vyko Tarpparlamentinė ES ekonomikos ir finansų valdysenos konferencija. Daug deklaracijų, daug kalbų dėl pliuso, bet buvo paliesta svarbi akcizų tema. Mums akcizai aktualūs dėl didelių jų skirtumų su mūsų neeuropinėmis kaimynėmis ir dėl to klestinčios kontrabandos. Atrodytų, šioje srityje galėtume tikėtis didžiausio supratimo ir palaikymo, juk komisaras, atsakingas už mokesčių klausimus yra Lietuvos „delegatas“ Algirdas Šemeta. Tačiau pastarojo pozicija - tarsi kerštaujančio Lietuvai. Anot jo, šalių nuomone, akcizai yra net per maži, nes nebuvo indeksuojami pagal infliaciją. Paguodai, o gal akių dūmimui – komisaro kreipimasis į šalis nares, kad šios 2014-2020 metų finansinėje perspektyvoje numatytų lėšų muitinių darbo gerinimui. Kadangi siena – mūsų, muitinė – irgi mūsų, nusimatykime lėšas ir taip kovokime su kontrabanda.
O štai finansų ministras Rimantas Šadžius komisarui buvo kur kas atidesnis. Susitikime jie aptarė priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią sukčiavimui ir mokesčių vengimui, dėl kurių visa Europa praranda milžiniškas lėšas, apie 1 trilijoną eurų. Tai – su pelno kilnojimu susiję mokesčių bazės mažinimo klausimai. Lyginant su mūsų prarandamais akcizais ir PVM, pelno kilnojimas mums – devintas vanduo nuo kisieliaus. Tačiau iš savo svetingumo ir paslaugumo skaičiuojame svetimus eurus, bet ne savo litus.
Dar viena indikacija - pieno produktų embargo. Ir matome - nėra čia jokių muškietininkų, nėra visi už vieną, yra tik vienas už visus. Mes pirmininkaujame, mūsų pirmininkavimo metu svarstomi Rusijai aktualūs klausimai, mes esame ta tarpinė, kuri susirenka visus guzus. O ką Sąjungininkai? Pavalgė sūrelių Europos Parlamente, Sveikatos komisaro atstovas spaudai patikino, kad lietuviški produktai saugūs. O kur po kelis pareiškimus per dieną išplatinanti užsienio reikalų ir saugumo komisarė Catherine Ashton? Šioji rugsėjo pradžioje lankėsi Lietuvoje, džiaugėsi pirmininkavimu, spaudė ranką mūsų užsienio reikalų ministrui. Šis laišką jai išsiuntė, atkreipdamas dėmesį į mūsų problemas.
Tačiau iš ten – tyla. Pranešama, reikės pluošto popierių ir nemažai laiko, kad Europos Komisija kreiptųsi į Pasaulio prekybos organizaciją. Gal ir to kreipimosi nereikėtų, jei šis embargo būtų laiku ir tinkamu smarkumu sutraktuotas kaip ES ir Rusijos užsienio politikos, o ne lietuviškos varškės riebumo klausimas.
Tokių sričių, kur mūsų didieji prioritetai neatrodo svarbūs ES, yra ir daugiau, vien energetika ko verta. Ar pagrįsti lūkesčiai, kad ES turi jais rūpintis? Manau - tikrai taip, nes ne vien ES parama, bet ir ES politika gula ant svarstyklių.
Parengė Rūta Vainienė