Originalumo ištroškęs jaunimas, rengiantis teminius kino vakarus, vestuvių muzikantai ar gatvėje gitara brazdinantis talentas, pergrojantys muzikos hitus – visi jie turėtų susimastyti, ar nepažeidžia įstatymų.
Ir vestuvininkai, ir gatvės muzikantai
„Formaliai, visi šie pavyzdžiai yra viešo kūrinio panaudojimo ir tokiais atvejais reikia ne tik susimokėti autorinių teisių mokestį, bet ir gauti autorių teisių turėtojų ar jų atstovų leidimą, pavyzdžiui asociacijos LATGA“, - sakė asociacijos LATGA Muzikos kūrinių skyriaus vadovas Marius Kuzminas.
Pasak jo, bendras autorių teisių apsaugos terminas yra visas autoriaus gyvenimas ir 70 metų po autoriaus mirties. „Yra tam tikros išimtys, tačiau jos minimalios, todėl daugeliu atveju, jei autorius tebėra gyvas ar nuo jo mirties nėra praėję 70 metų, reikia mokėti autorinių teisių mokestį, - sakė pašnekovas. - Kadangi LATGA atstovauja ne tik lietuvišką, bet ir praktiškai visą užsienietišką muziką, mūsų tarifai yra už visą atlikėjo repertuarą, o ne už vieną ar kelis kūrinius. Kas nori ją naudoti – pergroti vestuvėse, gatvėje ar kitur, gali rinktis, kokią nori muziką – kaina nuo to nepriklauso.“
Akivaizdu, bet pagauti sunku
Kino filmų ir jų apsaugos situacija gerokai sudėtingesnė nei muzikos kūrinių. Nors piratavimas ir visame pasaulyje, ir Lietuvoje tiesiog veši, bandymai pagauti ir nubausti kaltuosius primena gaudynes kukurūzų lauke užrištomis akimis. Sumanius surengti kino vakarą draugams, draugų draugams ir jųjų pažįstamiems, teoriškai organizuojame viešą kino peržiūrą, tačiau praktiškai to įrodyti niekas negali.
„Niekur nėra apibrėžta, kas yra viešas ir kas neviešas filmų demonstravimas. Praktikoje šeimos rato ar draugų susibūrimas nėra laikomas viešu renginiu. Jei ateina daugiau žmonių, kurie nėra draugai ar šeimos nariai, tuomet tai jau viešas renginys, tačiau toks skirstymas yra labai neapibrėžtas“, - sakė Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas.
Anot jo, autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas sako, kad kiekvienas autorius turi teisę gauti atlyginimą už kiekvieną savo kūrinio panaudojimo būdą, todėl, demonstruojant filmą platesniame nei draugų būryje, reikėtų susimokėti filmo kūrėjams. „Teoriškai, reikėtų kreiptis į tiesiai į filmo autorių teisių turėtojus, bet iš tiesų, tai nelabai įmanoma, o tokių atvejų, kad kas prašytų leidimo rodyti filmą pažįstamiems – tikriausiai nepasitaiko“, - sakė D. Vaitiekūnas.
Pirataujame „legaliai“?
Panaši situacija ir su kitais viešo kino filmų demonstravimo būdais – autobusuose, internete. Pasak pašnekovo, už galimybę rodyti keleiviams filmus autobuse, kompanija privalo susimokėti, be jokios abejonės, tačiau patikrinti, ar ji tai padarė sudėtinga, lygiai taip pat, kaip ir patikrinti, ar autobuse, draugų susibūrime ar kitur rodomo filmo kopija yra legali. Kitaip tariant, kol niekas neįskundė, to sužinoti atitinkamos institucijos praktiškai neturi šansų.
Situacijos beviltiškumą rodo ir neblėstanti galimybių filmus žiūrėti internetu (online) gausa. Vien Lietuvoje yra bent keletas internetinių svetainių, kuriose už tam tikrą mokestį galima žiūrėti kiek nori filmų – nuo senų iki pačių naujausių. Simbolinis mokestis, vartotojo registracija dažnai klaidina žmones ir daugelis nė nesijaučia darantys nusikaltimą. D. Vaitiekūno žiniomis, nė vienas panašus puslapis Lietuvoje nėra legalus. „Visa atsakomybė tenka tokios interneto svetainės kūrėjui ir administratoriui. Jei jis yra gavęs oficialius filmų kūrėjų leidimus naudoti jų kūriniu, tuomet tai legalu, tačiau, deja, taip nėra, todėl iš principo, tokia veikla yra neteisėta“, - sakė pašnekovas.
