Po ankstesnės ekonomikos krizės 2008 m. lietuvių vidutinė darbo savaitė trukmė buvo sutrumpėjusi beveik pusvalandžiu. Tačiau pastaraisiais metais vėl pradėjo ilgėti. Naujausių duomenų apie visu etatu dirbančio žmogaus pandeminį darbo laiką dar teks palūkėti. Vis dėlto bent jau ankstesnių metų Eurostat duomenys rodo, kad lietuviai, palyginti su kitais europiečiais, nepersidirba.
Darbo dieną siūlo sutrumpinti
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė pastebėjo, kad ypač karantino metu darbuotojai ėmė dirbti daugiau ir ilgiau.
„Darbuotojams, kurie dirba namuose nebelieka aiškiai apibrėžtų darbo valandų. Darbuotojai susidėlioja atskirus darbo grafikus, vieni dirba rytais, kiti – vakarais. Tačiau po savaitės paaiškėja, kad darbuotojai dirba beveik visą parą, 7 dienas per savaitę, nes niekas nebesupranta, koks iš tikrųjų yra darbo laiko režimas.
Dirbant namuose, niekas nebeskaičiuoja ir viršvalandžių. Tik paskui žmonės pamato, kad dirbdami prie kompiuterio praleidžia 12 ar 16 val. per dieną“, – sakė darbuotojų atstovė.
Anot jos, visuomenė jau pribrendo dirbti 6 val. per dieną.
„Juk į tai galime pasižiūrėti ir iš istorinės perspektyvos. Kažkada ir 8 val. darbo diena atrodė neįmanomas dalykas. O darbdaviai sakė, kad toks modelis sužlugdys jų verslus ir jie bus priversti bankrutuoti. Dabar, kai kalbame apie 6 val. darbo, dieną girdime lygiai tokius pačius darbdavių žodžius.
Tačiau jau ne viena įmonė taiko trumpesnės darbo dienos modelį ir jis puikiai veikia. Darbdaviai pamatė, kad 6 val. darbuotojai geriau išnaudoja, dirba našiau ir sukuria didesnę pridėtinę vertę pačiam darbdaviui“, – aiškino I. Ruginienė.
Pasak jos, svarbu, kad darbuotojas turėtų laiko pailsėti ir pasiruošti kitai darbo dienai. Darbuotojai neturėtų būti įsukami į nuolatinio darbo ratą.
„Gaila, kad daugeliui darbdavių tai nerūpi. Jiems svarbu, kad žmonės dirbtų čia ir dabar, o kas su jais bus po 5 metų, nesvarbu. Juk priims kitus žmones, o jeigu jų Lietuvoje ims trūkti, atsiveš iš trečiųjų šalių.
Toks požiūris trumparegiškas. Lietuvoje visuomenė senėja. Juk kiekvienais metais darbuotojams pensijos reikia laukti vis ilgiau ir ilgiau. O jaunimas išvyksta į užsienį. Todėl darbdaviai turėtų stengtis darbuotojus išlaikyti darbingus, o tai gali padaryti darbo ir poilsio režimo laikymasis“, – komentavo darbuotojų atstovė.
Dar per anksti trumpinti darbo laiką
Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas teigė, kad atskiros įmonės, kurios turi didelį produktyvumą, konkurencingumą ir pelningumą, gali sau leisti trumpinti darbo laiką.
„Vis tik tokį darbo modelį pavadinčiau ateities darbo modeliu. Dabar dauguma darbdavių tokiam žingsniui yra nepasiruošę. Darbo laiko trumpinimas kelia labai daug klausimų.
Svarbu, kokie yra darbdavių ir darbuotojų santykiai, kaip yra išvystytas komandinis darbas. Viskas susiveda į įmonės tapatybę ir darbo kultūrą. Svarbu, kad visas kolektyvas siektų bendro tikslo, o ne žiūrėtų, kaip kuo vėliau ateiti į darbą, o vėliau – kuo anksčiau iš jo išeiti“, – aiškino darbdavių atstovas.
Anot jo, ateityje trumpesnis darbo dienos modelis įmanomas daugelyje verslo sričių.
„Pramonė tampa vis modernesne, darbuotojai ateityje gali būti keičiami į išmanius įrenginius. Tokiu atveju įmonėms reikės mažiau darbuotojų“, – sakė D. Arlauskas.
Siūlo spręsti svarbesnes problemas
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas teigė, kad viena Lietuva negali išsišokti visų šalių kontekste ir sutrumpinti darbo dienos laiką.
„Tai turėtų būti daroma Europos Sąjungos (ES) ir visų kitų išsivysčiusių valstybių kontekste. Nes jeigu mes vieni sutrumpinsime darbo dieną, tai gali turėti neigiamų pasekmių tam tikriems sektoriams, investicijų pritraukimui. Tad kol kas šis žingsnis gali būti rizikingas.
Ir apskritai Lietuvai kol kas dar anksti apie tai kalbėti. Pirmiausia reikia rūpintis, kad būtų laikomasi jau numatytos 8 val. darbo dienos ir 40 val. darbo valandų savaitės reikalavimų, žmonėms netektų dirbti viršvalandžių, jeigu jie patys to nenori.
Ir galbūt reikėtų galvoti ne apie darbo dienos trumpinimą, bet apie atostogų ilgimą. Pavyzdžiui, Skandinavijoje darbuotojai turi 25 dienas metinių atostogų“, – pastebėjo ekonomistas.
Anot jo, reikėtų didinti lankstumą, kad žmogus galėtų vieną dieną dirbti daugiau, o kitą mažiau.
„Dalis įmonių taip ir daro, ypač karantino metu, dabar net sunku fiksuoti, kiek iš tikrųjų darbuotojai dirba valandų. Gali būti, kad kai kurie dirba mažiau negu 8 val. Taip pat dalis įmonių penktadieniais taiko trumpesnės darbo dienos modelį.
O kalbant apskritai pirmiausia turėtume išspręsti svarbesnes darbuotojų problemas. Pavyzdžiui, pavėžėjimo įmonėse dirbantys žmonės neturi visų socialinių garantijų. Į šiuos dalykus reikėtų atkreipti dėmesį, kad žmonės mokėtų mokėtų mokesčius, turėtų socialines garantijas ir nebebūtų šešėlio“, – komentavo Ž. Mauricas.
Eurostat duomenimis, 2019 m. (naujesnių duomenų kol kas nėra, – red. past.) visu etatu dirbantis lietuvis vidutiniškai dirbo 40 val. per savaitę. Tai yra mažiau nei kaimynai lenkai, latviai ar estai, taip pat mažiau nei ES vidurkis. Tik norvegai ir danai dirba trumpiau nei lietuviai.
