Pustrečių metų - tiek laiko trunka teisminiai ginčai tarp „Mažeikių naftos“ ir Konkurencijos tarybos. Labiausiai į akis krenta vienas skaičius, 32 mln. litų, kuriuos konkurencijos sargai dar 2005 m. pabaigoje skyrė įmonei už piktnaudžiavimą dominuojančia rinkos padėtimi bei šiurkščius Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės pažeidimus. Bet ar tikrai bylinėjamasi tik dėl milijonų?
Advokatai šiais laikais brangiai kainuoja. Nežinau, kiek pinigų jiems per pustrečių metų sumaitino degalų gamintojai, bet suma turėtų būti tikrai įspūdinga. Žinoma, dėl 32 mln. litų paplušėti verta. Bet susidaro įspūdis, kad už pinigus kur kas vertingesnis yra Konkurencijos tarybos sprendimo anuliavimas.
Pustrečių metų, teismų maratono dėka, sprendimas, įpareigojantis „Mažeikių naftą“ nutraukti, konkurencijos sargų manymu, neteisėtus veiksmus, neįsigalioja. Taigi įmonė ir toliau gali užsiimti tuo, kas jai užtraukė rekordinę baudą - degalus latviams ir estams pardavinėti pigiau, nei Lietuvoje veikiančioms įmonėms, taikyti, anot Konkurencijos tarybos, diskriminacinę kainodarą, riboti importą ir t.t.
Tikrai nesakau, kad Mažeikių įmonė būtent tai ir daro. Bet šiuo atveju žodis „gali“ yra aukso vertės. Galbūt netgi vertas daugiau kaip 32 mln. litų.
Na, bet dabar viskas yra Vyriausiojo administracinio teismo (VAT) rankose. Kaip bebūtų, beveik neabejotina, kad šį mėnesį jis nutrauks teismų maratoną. Tik kieno naudai?
Yra keletas VAT sprendimo variantų. Pirmas - Konkurencijos tarybos sprendimą paskelbti neteisėtu. Tokiu atveju valstybei iš panosės ne tik nuplauktų 32 mln. litų, bet ir būtų skeltas didžiausias antausis Konkurencijos tarybos istorijoje. Galimi to padariniai - vieši reikalavimai atstatydinti tarybos pirmininką Rimantą Stanikūną ir geležinis apynasris tolesnei jos veiklai. Mat toks sprendimas sudarytų precedentą, kuriuo remiantis baudas ir sankcijas galėtų anuliuoti kiti pažeidėjai.
Antras variantas - pripažinti, kad „Mažeikių nafta“ vis dėlto kalta. Tai neabejotinai sustiprintų Konkurencijos tarybos autoritetą (ypač prisiminus, kad tiesioginio pienininkų kartelio jai įrodyti nepavyko). Be to, įpareigojus Mažeikių įmonę nutraukti galimai neįstatymiškus veiksmus (Konkurencijos tarybos protokole jie užima dešimtis puslapių), Lietuvos degalų rinka atsivertų importui, latviai ir estai kažkodėl pigesnių degalų negautų ir t.t. Galbūt aštresnė konkurencija netgi sumažintų į neviltį stumiančias degalų kainas.
Bet, žinia, yra rizika, kad po tokio verdikto konkurencijos prievaizdai pasijus visagaliais ir ims žarstytis nuobaudomis, kurios sąžiningą konkurenciją paverstų konkurencijos ribojimu.
Tačiau tikėtina, kad VAT pasirinks ir saliamonišką variantą - pripažinti, kad Konkurencijos tarybos sprendimas teisėtas, tačiau sumažinti „Mažeikių naftai“ skirtą baudą iki, pvz., 16 mln. litų. Tik kažkodėl abejoju, kad toks sprendimas įmonę labai nudžiugintų. Ne dėl baudos, o dėl apribotų galimybių rinkoje.
Jeigu Mažeikių įmonė iš tikrųjų naudojosi savo padėtimi, tos galimybės vertos kur kas daugiau, nei keli ar keliasdešimt milijonų.
Na, yra ir ketvirtas VAT sprendimo variantas - grąžinti bylą žemesnės instancijos teismui. Savotiškas neutralumas. Tiesa, toks neutralumas verčia prisiminti viename Balkanų kino šedevre nuskambėjusią eilutę: neutralumas taip pat yra pasirinkimas, kartais - net blogiausias. Bylos grąžinimas atgal teismų grandine reikštų, kad ji būtų iš naujo nagrinėjama, procesas užtruktų kelis mėnesius ar net metus, po to žemesnės instancijos teismas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą, kurį, be abejo apskųstų mažiau patenkinta pusė. O tada byla keliautų atgal į VAT - uždaras ratas.
Ir netgi ne taip svarbu, kas teisus, o kas klysta. Svarbiausia - aiškumas, kurio apčiuopti nepavyksta jau pustrečių metų.
Šarūnas Černiauskas
