Prekybos centruose spąstai paspęsti visur – nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki kasos. Rinkodarininkai nesnaudžia: remdamiesi pirkėjų įpročių analize, jie atakuoja mūsų protų „antivirusinę", kad nenustotume pirkti. Dažnas atvejis: po darbo užsukame nusipirkti pieno, o grįžtame nešini kibiru ledų, gardžiai kvepiančiomis bandelėmis ir blizgančiu skaitalu. Kokiais gi būdais prekybos centrai priverčia mus ištuštinti pinigines?
Prekių vežimėlis
Atrodytų, jis sukurtas pirkėjų patogumui, tačiau iš tiesų padeda tik sukrauti ir pravežti pro kasą įvairias nereikalingas smulkmenas.
Žinoma, vežimėlio išradėjas Silvanas Goldmanas, parduotuvių tinklo savininkas iš Oklahomos, piktų ketinimų neturėjo kaip įmanydamas stengėsi, kad jo pirkėjams būtų patogu. Po Didžiosios depresijos amerikiečiai ėmė leisti daugiau pinigų, tad prie kasos priartėdavo glėbiu prekių. 1938 m. S. Goldmanui atėjo į galvą pritaisyti ratukus pirkinių krepšeliams. Drauge su parduotuvės dailide Fredu Jangu prekybininkas šį išradimą tobulino ištisus metus, kol vieną dieną pristatė parduotuvėje. Nepaisant to, kad kitos Amerikos parduotuvės taip pat troško padidinti apyvartas, vežimėliai plačiajam naudojimui buvo pritaikyti tik po dešimtmečio.
Evoliucionavę, jie tarnauja mums ir šiandien, tačiau, padėję ranką ant širdies, negalite sakyti, kad jie patogūs, užtat abi rankos laisvos krauti niekučius nuo lentynų.
Parduotuvės išplanavimas
Taigi, jūs atėjote pieno. Būkite tikri, kad pieno produktai nugrūsti į parduotuvės galą, o kad juos pasiektumėte, teks įveikti masinančių kliūčių ruožą. Prekybos centruose sukuriama iliuzija, kad judate link išsvajotojo pieno jūsų pasirinktu maršrutu, tačiau iš tiesų jis iš anksto suplanuotas.
Didžioji dalis parduotuvių organizuota taip, kad pirkėjai judėtų iš dešinės į kairę. Rinkodarininkai naudojasi tuo, kad esame įpratę eidami ar vairuodami laikytis dešinės. Taigi dešinėje išdėliotos prekės turi daugiau šansų atsidurti mūsų vežimėliuose.
Skyriai, esantys arčiau įėjimo, nepaisant asortimento, yra itin pelningi. Kas pasitinka jus prekybos centre? Gėlės, žurnalai, išpardavimai – prekės, kurių jums nereikia, bet, matydami tuščią vežimą ir dar būdami pakilios nuotaikos, neatsispiriate pagundai.
Beje, gėlės, o taip pat ir šviežia duona bei bandelės tyčia atsiduria prie parduotuvių įėjimo: malonus kvapas skatina impulsyviai krauti į krepšį spurgas ar hiacintus.
Dar vienas būdas priversti jus pirkti – sukeisti skyrius vietomis. Taigi, jūs vėl einate pieno, tačiau ten, kur įprastai rikiuodavosi pakeliai, dabar stovi šampūnai. Susirūpinę, jūs vis dėlto pagriebiate šampūną – namie juk beveik baigėsi.
Perkamiausios ir toli gražu ne pačios pigiausios prekės (tiksliau sakant, tos, kurių siekiama parduoti daugiausia) lentynose išdėliotos akių lygyje ar kiek žemiau, o štai pigios – apačioje. Akivaizdu, kad gražios pakuotės garsiais pavadinimais neliks nepastebėtos.
Rinkodarininkai vaikų taip pat nepamiršo: jų akių lygyje – visas skanėstų asortimentas. Juk įsikibusios sausainių pakelį atžalos „noriu" veikia geriau nei bet kokia reklama.
Net jei praėjote visą parduotuvę nenukrypę nuo pirkinių sąrašo, prie kasos jūsų laukia išbandymas: čia apdairiai išdėlioti saldumynai, kramtomosios gumos bei žurnalai. Toli gražu ne kiekvienam eilėje pavyksta atsispirti nebūtinos prekės pagundai.
Net jei nesergate klaustrofobija, vis vien turėjote pastebėti, kad apsiperkant mažose parduotuvėse nuotaika ne tokia pakili. Išvyka į didelį prekybos centrą – it šventė: praleidi pusę dienos, pasipuoši, gal pažįstamą sutiksi... Perpildytose parduotuvėse žmonės agresyvesni, stengiasi kuo greičiau supirkti reikiamus produktus. O kur dar eilės prie kasų? Didelės prekyvietės ir šįkart išvilioja daugiau pinigų.
Muzikinis fonas
Smagios melodijos prekybos centre skirtos visai ne nuotaikai pakelti – būdami bjaurios nuotaikos išleisite daugiau. Tiesa ta, kad muzika turi stulbinamą poveikį piniginei: rinkodarininkų tyrimų duomenimis, rami foninė muzika priverčia apsipirkinėti neskubant ir, žinoma, išleisti daugiau. O štai energingi ritmai skatina paspartinti žingsnį. Akivaizdu, kad parduotuvėms reikalingi apsnūdę pirkėjai, kurie pastebėtų kiekvieną akcijos ženklą. Beje, apie akcijas...
Išpardavimai
Ne naujiena, kad akcijos – būdas praretinti dėžes sandėliuose ar atsikratyti besibaigiančio galiojimo prekių. Tačiau už išpardavimų slypi dar šis tas: tai būdas nuolaidomis būtiniausioms prekėms privilioti jus į parduotuvę, kur nenorom paliksite šiek tiek pinigų kitiems pirkiniams ‒ be nuolaidų.
Liūdna pripažinti, bet šią taisyklę prekybos centrai taiko ir lojalumo kortelės turėtojams: atrodytų, tai padeda ženkliai sutaupyti, bet pagrindinė tokių kortelių paskirtis – priversti jus kaskart grįžti į tą patį parduotuvių tinklą. Tad visi sukaupti kortelėje bonusai – lašas jūroje palyginus su tuo, kiek atseikėjate „gimtajai" parduotuvei kas savaitę.
Jei jaučiatės apgauti, nemeskite į šiukšlių dėžę lojalumo kortelių ir nepulkite auginti pomidorų ant palangės.
Laikas.lt pataria, kaip apsipirkinėti protingai:
Sudarykite sąrašą. Jei grįžę nuolat skundžiatės, kad išleidote trečdalį algos, bet nieko gero nenusipirkote, pradėkite nuo prekių sąrašo. Jis padės nenukrypti nuo kurso, be to, nieko nepamiršite.
Sudarykite valgiaraštį. Susiplanavę savaitės ar bent kelių dienų valgiaraštį sudarysite tikslesnį produktų sąrašą, be to, neteks kasdien keliauti į parduotuvę.
Į parduotuvę – kartą per savaitę. Sumažinę apsilankymų prekybos centre skaičių išvengsite spontaniškų pirkinių ir rinkodarininkų pinklių. Pagaliau, tokiu atveju pirkinių sąrašą pildysite visą savaitę, tad nieko nepamiršite ir nekils pagundos paskutinę minutę įrašyti ką nors draustino.
Nustatykite, kiek išleisite. Sudarę sąrašą nesunkiai apskaičiuosite apytikslę sumą, kurią skirsite pirkiniams. Norint jos neviršyti teks atsispirti nereikalingoms smulkmenoms.
Sotus pirkėjas – protingas. Alkio jausmas, pakurstomas gardžių aromatų, verčia pirkti daugiau nei iš tiesų pajėgtume suvalgyti. Prekių vežimėlyje dažniausiai atsiduria pusfabrikačiai ar greito maisto produktai – kirtis ne tik piniginei, bet ir sveikatai.
Atkreipkite dėmesį į svorį. Taip pat į tūrį ar bet kokį kitą mato vienetą. Pakuotės būna apgaulingos, laimei, prekybininkai privalo nurodyti ne tik konkretaus produkto, bet ir jo kilogramo ar litro kainą – renkantis derėtų lyginti būtent jas.
Parduotuvė – ne antidepresantas. Pirkinių terapija – prasčiausias būdas išleisti pinigus. Slogios nuotaikos vertiname ne praktinę prekės pusę, bet remdamiesi „šį kartą galiu sau leisti„ arba „aš gi to nusipelniau“. Deja, vėliau tokie daiktai dažnai sukelia tik graužatį.
Ina Karablikova
