Ekonominio sunkmečio metu maisto produktų kainos Lietuvoje beveik pasiekė „išsvajotą“ europinį lygį. Kaip tik tuomet, kai kitos Europos valstybės maisto gaminius atpigino. Nors mūsų šalies pragyvenimo lygis Europoje tėra penktas nuo galo, maistas mums parduodamas daug brangiau nei kitiems europiečiams.
Kylančias maisto produktų kainas gamintojai ir pardavėjai visada lengvai pateisindavo: tai jiems brangsta žaliava, tai didėja energijos kainos arba auga darbo užmokestis, dalyvavimas Europos ekonominėje erdvėje esą sąlygoja kainų supanašėjimą ir pan.
Pasikeitus ekonomei situacijai daugelyje Europos valstybių rinka greitai sureagavo į pokyčius - kitų šalių, išskyrus Lietuvą, gyventojai maisto produktus jau perka daug pigiau nei ekonominio pakilimo metu.
Bet Lietuvoje nesibaigia paradoksai: gyventojai per krizę mėsos, žuvies, duonos gaminius ir net makaronus priversti pirkti net brangiau nei prieš metus.
Rinkos analitikai neatmeta galimybės, kad dabartines aukštas maisto produktų kainas tyčia laiko patys gamintojai ir pardavėjai. Tik nebegalėdami konkuruoti su importuojamais pigesniais maisto gaminiais, pavyzdžiui, lenkiškais, jie nenoriai prabyla apie kainų mažinimą.
Diktuoja didieji
Pasak didžiųjų šalies prekybos tinklų atstovų, itin kritus vartojimui, pieno, mėsos gamintojai neturi kur trauktis ir veikiausiai mažins kainas. Nors kepėjai apie tai dar garsiai nekalba, tačiau greičiausiai kainų mažinimo keliu teks pasekti ir jiems. Prekybininkai maisto produktų sektoriuje artimiausiu metu prognozuoja defliaciją ir jau skaičiuoja iki 8 proc. sumažėjusį vartojimą - mat pasikeitė pirkėjų įpročiai, jie labiau taupo.
Agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys LŽ komentavo, kad visame pasaulyje krentant žaliavų kainoms, Lietuvoje maistas nepinga nesant didesnio paklausos ir pasiūlos skirtumo.
„Kai pardavėjai mato, kad koks nors produktas yra perkamas, aišku, jis nesistengia jo kainos numušti. Žinant, kad apie 70 proc. prekybos maisto produktais rinkos užima didieji prekybos tinklai, oligopolija prekyboje yra vienas iš svertų, kodėl produktų kainos nemažėja. Jeigu jos sumažėja, tai tik per išpardavimo akcijas. Anksčiau net nebūdavo tokių akcijų, kad kainos būtų sumažintos iki 20 procentų. Dabar verčiau naudojamas toks rinkodaros principas, nei realiai mažinamos kainos“, - dėsto A.Gapšys.
Jo įsitikinimu, per 3-4 mėnesius prekybininkai, tiekėjai ir gamintojai bus priversti kainas sumažinti, nes vartotojų perkamoji galia mažės. „Prieš metus tikrosios kainų didinimo priežastys nebuvo vien tik sąnaudų didėjimas - kainos kilo ir dėl to, kad buvo prekių paklausa. Parduotuvėms nusižiūrint vienai nuo kitos, kainos buvo keliamos „dėl mados“. O prekybininkai su tiekėjais nesunkiai susitardavo ir vis dar susitaria dėl kainų palaikymo tam tikrame lygyje“, - pažymi pašnekovas.
Jo manymu, pagrindinis faktorius, kuris labiausiai vers kainas Lietuvoje kristi - kaimynės Lenkijos rinka. „Jeigu Lietuvoje aukštos maisto kainos išliks, lenkiški produktai masiškai bus įvežami į mūsų šalį, ir jeigu nebus su lenkiška produkcija konkuruojama, tai nebereikės nei mūsų perdirbimo įmonių nei žemdirbių“, - konstatuoja A.Gapšys.
Smaugia gamintojus
SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė LŽ sakė, kad brangiu maistu nuklotos Lietuvos prekybos tinklų lentynos pirkėjus jau veja ieškoti pigesnių produktų pas ūkininkus į turgus ir į gretimas šalis. „Taupoma maisto sąskaita. Žmonės ieško pigesnių maisto produktų, pigesnių parduotuvių ar pardavėjų. Dėl to jau įvyksta paklausos pokyčių, ypač pasienio regionuose, kur į tai priversti reaguoti vietos pardavėjai“, - LŽ teigė ji.
Europarlamentaras Gintaras Didžiokas mano, kad tokios kainų disproporcijos pirmiausia atsiranda dėl rinkos netobulumo.
„Konkuruodami tarpusavyje prekybos tinklai ne mažina kainas galutiniam vartotojui, o „smaugia“ gamintojus. Šie savo ruožtu diktuoja sąlygas ir spaudžia žaliavos gamintojus, t. y. ūkininkus. Niekam ne paslaptis, kad prekybininkų antkainiai siekia 25-40 proc., perdirbimo grandies - 2-3 procentus. O žaliavos gamyba praktiškai nuostolinga. Jei ne Europos Sąjungos (ES) parama, jau seniai ūkininkai būtų žlugę, nes vidaus rinka yra labai maža, o eksporto rinkose galime konkuruoti tik žemos pridėtinės vertės produktais. Perdirbėjų rentabilumas yra labai mažas bei priklausomas nuo eksporto kainų, kurios pernai irgi smarkiai krito. Neturėdami tvirtų pozicijų globalioje rinkoje ir negalėdami parduoti aukštos pridėtinės vertės produktų už padorią kainą, negalime išvystyti ekonomikos masto ir subalansuoti kainų politikos“, - sakė LŽ G.Didžiokas. Jo teigimu, panaikintos eksporto subsidijos taip pat verčia didinti kainas vartotojams vidaus rinkoje ir spausti žaliavos tiekėjus.
„Situaciją blogina ir tai, kad mūsų rinkoje yra per didelė gamybos koncentracija, silpna kooperacija, žaliavos gamintojai nevaldo perdirbimo įmonių. Žaliavos supirkimas ir logistika taip pat smarkiai kelia sąnaudas. Na ir galiausiai Vyriausybė padidindama mokesčius. Tai galutinai sumažina mūsų konkurencingumą ne tik eksporto rinkose, bet ir vidaus rinkoje“, - pažymi pašnekovas.
Europarlamentaro manymu, finansų krizės metu dauguma ES valstybių mažina Pridėtinės vertės mokestį, ypač pirmo būtinumo prekėms - Lietuvoje viskas daroma atvirkščiai. „Norint situaciją keisti palankia gyventojams linkme reikia aktyvios valstybės politikos, pirmiausia orientuotos į prekybos demonopolizavimą, aktyvų eksporto skatinimą, palankią mokesčių sistemą, leidžiančią būti konkurencingais tiek vidaus, tiek užsienio rinkose“, - vardija G.Didžiokas.
Faktai
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai vasario mėnesį, palyginti su sausio mėnesiu, pabrango 0,1 procento. Tuo tarpu, lyginant su pernai metų vasario mėnesiu šiemet maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai yra brangesni net 8,9 procento. Vidutinis metinis pabrangimas siekia 14,7 procento.
Žemės ūkio informacijos centras informuoja, kad mėsos ir jos produktų, žuvies, makaronų, duonos, medaus mažmeninės kainos Lietuvoje kovo mėnesio pradžioje buvo gerokai didesnės negu prieš metus, krito tik pieno produktų kainos.
Daugiausia iš mėsos gaminių šių metų kovo pradžioje, palyginti su pernai, pabrango kilogramas šalto rūkymo dešros - 35,8 proc., kiaulienos kumpis su kaulu kainavo 24,8 proc. daugiau, jautienos nugarinė - 19,7 proc., vištienos krūtinėlė - 19,3 proc. brangiau.
Labiausiai iš žuvies produktų palyginamuoju laikotarpiu išaugo menkės filė (21,4 proc.) mažmeninė kaina. Kilogramas medaus plastikiniame indelyje pabrango 40,4 proc., spagečiai - 17,2 proc., juoda duona - 11,2 procento.
Tačiau krito pieno ir jo produktų, daržovių kainos. Šių metų kovo pradžią palyginti su atitinkamu metu pernai, daugiausia atpigo indelis 12 proc. riebumo grietinės (15,8 proc.), naujojo derliaus baltagūžiai kopūstai (34,2 proc.) ir paprikos (29,5 proc.). O kilogramas fasuotų morkų pabrango 26,4 procento.
ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, skirtumas tarp geriausiai ir prasčiausiai išsivysčiusių ES regionų, vertinant ekonomikos bei perkamąją galią, viršija 12 kartų.
Įvertinus perkamosios galios skirtumus, Londone vienam gyventojui sukuriama 3 kartus daugiau bendrojo vidaus produkto (BVP) nei vidutiniškai visoje ES. O Rumunijoje ekonomikos lygis nesiekia nė ketvirtadalio ES vidurkio. Lietuvos BVP vienam gyventojui siekia 53 proc. vidurkio. Mūsų šalis pagal šį rodiklį ES lenkia tik Latviją, Lenkiją, Bulgariją ir Rumuniją.
Jolita Žvirblytė
