2009 m. kovą, kai dėl finansinės krizės akcijų vertė visame pasaulyje pasiekė ilgų metų minimumus, investicinės bendrovės ,,Marc Faber“ valdytojas Marcas Faberis pareiškė, kad atėjo laikas grįžti į vertybinių popierių rinkas. Mažiau kaip per dvejus metus po to S&P 500 indeksas išaugo 100 procentų.
1996 m. pabaigoje perskaitęs Pasaulio banko pranešimą „Tailando ekonomikos stebuklas: stabili reorganizacija ir nuolatinis augimas“, savo vardu pavadintos Honkongo investicinės bendrovės valdytojas M. Faberis suprato: Azijos popierius reikia pardavinėti. Po pusmečio, 1997 m. liepos 2 dieną, Tailando valdžia, nebeįstengdama užkirsti kelio kapitalo nutekėjimui iš šalies, devalvavo batą ir tuo pačiu davė pradžią Azijos ekonominei krizei. M. Faberis tuo metu neturėjo jokių investicijų Azijoje. O dar jis paragino investuotojus pasitraukti iš JAV vertybinių popierių rinkos likus savaitei iki juodojo pirmadienio - 1987 m. spalio 19 dienos – kai Dow Jones indeksas smuktelėjo 22,6 procento.
Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje jis perspėjo apie burbulą, kilsiantį technologinių bendrovių akcijų rinkoje (NASDAQ indeksas pasiekė maksimumą 2000 m. kovą). Forume ,,Rusija-2011“ duodamas interviu vedomosti.ru, investuotojas pasidalijo savo mintimis, kaip jis mato dabartinę situaciją pasaulyje.
— Dabartinė situacija primena praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžią, nors priežastys gali būti kitos. Tada pasaulis susidūrė su energetine krize (arabų šalių embargas naftos tiekimui Vakarams), maisto produktų krize (žemės ūkio produktų kainų šuolis), ekonomine krize (stagfliacija) ir pinigine krize (Brettono-Woodso fiksuotų valiutų kursų sistemos ir dolerio susiejimo su auksu žlugimas). Dabar daugelio žemės ūkio žaliavų kainos pasiekusios istorinį maksimumą, dėl to jau kilo protesto akcijų, tolimesnis naftos kainų kilimas gali sustabdyti ekonominį augimą, o infliacija jau spartėja daugelyje šalių; popierinės valiutos nuvertėja ir pasitikėjimas jomis mažėja. Kokios gali būti pasekmės, ar įmanoma užkirsti kelią naujam šokui?
Kai kurias paraleles iš tiesų galima išvesti: pavyzdžiui, dabar, kaip ir tada, mes stebime infliacijos greitėjimą. Bet yra ir daug skirtumų. Tada egzistavo komunistinė sistema ir socialistinės savo esme šalys, tokios kaip Indija. Nuo to laiko pasaulis tapo kur kas atviresnis, ir daugelis besivystančių šalių, nepaisant krizės, toliau augo. Todėl negalima sakyti, kad visas pasaulis sugriuvo dėl finansinės krizės. Sugriuvo, visų pirma, nuo skolų apsunkusi vakarų sistema, finansų sektorius, bet, pavyzdžiui, Kinijoje ir Indijoje ekonomikos kilimas tęsėsi...
1973-1974 metais iš tikrųjų buvo maisto produktų krizė, cukraus kaina pasiekė maksimumą 1973 metais, tačiau po to maisto produktų kainos staiga nukrito. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje smarkiai didėjo naftos, aukso ir sidabro kainos, o kitų žaliavinių prekių kainos nedidėjo. Todėl žaliavų kainos nebūtinai visos didėja vienu metu.
Bet dar vienas svarbus skirtumas yra tas, kad aštuntajame dešimtmetyje JAV valstybės skola sudarė apie 40 procentų BVP ir nebuvo tokių didelių, kaip šiandieną, nefinansuotų įsipareigojimų socialinio aprūpinimo ir sveikatos apsaugos srityje. Šiandien valstybės skola ir šie įsipareigojimai sudaro 379 procentus BVP.
Be to, Jungtinėse Valstijose palūkanų normos pasiekė dugną penktajame dešimtmetyje, dešimties metų iždo obligacijų pelningumas tada buvo mažesnis kaip 2 procentai, vėliau jis pradėjo didėti ir septintojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo 6 procentai, o prieš 1981 metus pakilo iki 15 procentų. Po to jis mažėjo įsivyravus ilgalaikei tendencijai ir pasiekė dugną, mano manymu, 2008 metų gruodyje. Vis dėlto, skirtingai negu aštuntajame dešimtmetyje, palūkanų normos vis dar žemo lygio, dešimties metų bondų pelningumas – apie 3,4 procento. Nuo čia palūkanų normos didės, nors federalinio finansavimo norma realia išraiška (įvertinant infliaciją) bus neigiama. Todėl gali būti, kad prasideda žymiai didesnės infliacijos, kuri bus stebima per artimiausius 10 metų, periodas, taip kad analogija su aštuntuoju dešimtmečiu yra tinkama.
Yra ir dar vienas skirtumas. Likusio pasaulio atžvilgiu JAV pasiekė klestėjimo, ekonominės ir karinės galios viršūnę praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Šiandieną JAV daugelyje rinkų yra ne toks stambus lošėjas, kaip, pavyzdžiui, ta pati Kinija. Pridėkite prie jos Indiją, Rusiją, Braziliją ir kitas šalis. Amerikos ekonomika jau ne taip svarbi pasauliui, kaip tuo laikotarpiu nuo šeštojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio pradžios. Aštuntajame dešimtmetyje iššūkį joms metė Japonija, bet šiandien daugybė kitų šalių siekia turėti įtakos tarptautiniuose reikaluose, ir tai sukelia įtampą. Vyksta esminis ekonominių jėgų balanso pasikeitimas.
— Ekonominės ir politinės įtakos centras persikelia iš išsivysčiusių į pirmaujančias besivystančias šalis. Kaip šis procesas vyks, kaip pasaulis gali atrodyti po 10-20 metų?
Aš pamiršau savo krištolinį rutulį, kad ten galėčiau pamatyti atsakymą į šį klausimą. (Juokiasi.) Kaip pasakė vienas istorikas, prarandantis įtaką milžinas labai pavojingas. Pažvelkime, pavyzdžiui, į Britanijos imperiją, kuri buvo pasaulio supervalstybė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Tuomet kylanti buvo Vokietijos ekonomika. Antrajame dešimtmetyje ji pirmą kartą tapo galingesnė už Didžiosios Britanijos ekonomiką, ir šis konfliktas taip pat privedė ir prie Pirmojo, ir prie Antrojo pasaulinių karų.
Per pastaruosius 200 metų pramoniniu požiūriu išsivystę Vakarai buvo absoliučiai dominuojančia jėga pasaulio ekonomikoje, ir štai dabar jie užleidžia savo pozicijas kitiems regionams. Žinoma, jie negrimzta į dugną, tačiau kitos šalys kyla, ir pasaulio ekonomikos centras persislenka į besivystančias šalis – Kinją, Indiją, Lotynų Ameriką, Centrinę Aziją, Rusiją. Panašūs milžiniški poslinkiai paprastai buvo lydimi karų.
— Jūs nusiteikęs pesimistiškai?
Taip, aš turiu ultrameškišką požiūrį į daug ką, nors ir nebūtinai į vertybinių popierių rinką. Kokios investicijos geros, jeigu visas pasaulis sugrius? Žinoma, ne pinigai ir ne valstybinės obligacijos, o nekilnojamasis turtas, materialiniai aktyvai, akcijos. Paimkime Vokietiją: per pastaruosius 120 metų ji pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, hiperinfliaciją trečiajame dešimtmetyje, Didžiąją depresiją, Antrąjį pasaulinį karą.
Obligacijų turėtojai per tą laiką tris kartus prarado visus savo pinigus. Tačiau jeigu jūs buvote stambios pramoninės grupės, tokios kaip „Siemens“ akcininkas, jūs juo tebeesate. Gal būt, kurį laiką reikalai klostėsi nekaip, tačiau jūs vis tiek liekate akcininku. Ir jeigu jūs esate vienodų ultrameškinių pažiūrų su manimi, geriau investuokite pinigus į diversifikuotą akcijų portfelį, o ne į obligacijas. Ar verta laikyti brangiuosius metalus? Taip, stambiausia pozicija mano portfelyje – auksas. Jo kaina gali nukristi artimiausią mėnesį ar mėnesius, bet ilgalaikėje perspektyvoje jis man labai patinka. Jeigu aukso kaina nukris 50 procentų, tai, patikėkite manimi, kitų aktyvų kaina nukris 100 procentų.
— Jūsų investicinis biuletenis vadinasi „Gloom, Boom & Doom“ („Liūdesys, bumas ir pasmerkimas“). Tai yra, jūs visada dviem trečdaliais esate „meška“, o vienu trečdaliu - ,„bulius“?
— Prieš 20 metų aš sėdėjau, galvojau, kokį pavadinimą būtų galima pasirinkti, ir kažkaip savaime gimė gloom, boom ir doom. Apskritai, jeigu paklaustume kalnakasybos kompanijų aukščiausios klasės vadovų, dauguma iš jų visuomet „buliška“ žiūrės į gamtinių išteklių rinką. Dauguma „art-dilerių“ visuomet optimistiškai žiūri į meno rinką, sakydami, kad kainos joje kils. Paklauskite vyno prekeivio, nekilnojamojo turto agento – jie visada sakys, kad jų rinka didės. Mano versle, susijusiame su investicijomis į finansinius aktyvus – akcijas, obligacijas ir kt. – žmonės irgi visuomet užima „buliaus“ poziciją.
Jeigu jūs valdote Rusijos akcijų fondą, ką jūs parašysite ataskaitoje: „Aš žiūriu į Rusiją „meškos“ akimis“? Visi šie žmonės yra suinteresuoti tuo, kad būtų demonstruojamas optimizmas. Aš galiu pažiūrėti į bet kurias aktyvų klases – akcijas, nekilnojamąjį turtą, žaliavas, meno kūrinius, į bet kuriuos regionus – Kiniją, Indiją, Braziliją, JAV ir t.t. ir užimti „meškos“ poziciją, tarkime Indijos atžvilgiu ir „buliaus“ poziciją –JAV atžvilgiu, neigiamai žiūrėti, tarkime, į Kiniją ir teigiamai – į gamtinių dujų rinką. Man nebūtina optimistiškai žiūrėti į kažką konkretaus. Mano reputacija (žmonės vadina mane Dr.Doom) susijusi su tuo, kad aš atpažinau ne vieną burbulą. Alanas Greenspenas (buvęs JAV Federalinės rezervų sistemos vadovas) tvirtina, kad neįmanoma atpažinti burbulų. Aš tą dariau ne kartą: Japonijoje ir Taivane 1989 metais, 1987 metų spalio mėnesį JAV, prieš Azijos krizę (1997 m.) aš mačiau NASDAQ burbulą, burbulą JAV nekilnojamojo turto rinkoje. Norint juos atpažinti, nereikia būti genijumi. Burbulai atsiranda, kada yra pernelyg didelis kreditavimo augimas. Mes tą stebime ir dabar, pavyzdžiui, Kinijoje.
— Kinija – pasaulio ekonomikos gelbėtoja ar burbulas?
Kinija – milžiniška šalis, ten gyvena 1,3 mlrd. žmonių. Ji pradėjo atsiverti išoriniam pasauliui 1978 metais, bet iki 1990 metų mažai kas joje vyko. Per pastaruosius 20 metų ji pademonstravo neįtikėtiną vystymąsi: kinai nutiesė geležinkelius, pastatė tiltus, iškasė tunelius, pastatė ištisus miestus.
Pažvelkime į paskutiniųjų 200 metų istoriją. XIX amžiuje JAV buvo 19 ekonominių ir finansinių krizių ir pilietinis karas. Po to buvo Pirmasis pasaulinis karas, Didžioji depresija, Antrasis pasaulinis karas, Korėjos ir Vietnamo karai, bet Amerikos ekonomika ir toliau kilo. Ir, pavyzdžiui, ten būdavo recesijos kokiuose nors atskiruose sektoriuose ar net regionuose: na, kad ir Rytų pakrantėje recesija, o Didžiųjų ežerų rajone ir Kalifornijoje ekonomika kyla.
Taip ir Kinijoje bus daug recesijų ir problemų. Ir ten gali būti recesija kokiame nors sektoriuje, pavyzdžiui, eksporto, arba rytuose bus nuosmukis, o šalies vakarinėje dalyje augimas tęsis. Negalima visko skirstyti tik į juoda ir balta.
—Jei artimiausiais metais Kinijos ekonomika susidurs su problemomis?
Po 2008 metų krizės dauguma besivystančių šalių ekonomikų atsistatė labai greitai, o kai kurios netgi ir nepatyrė recesijos, išskyrus eksporto sektorių. Dabar Vakarų šalys, tarp jų ir JAV, pradėjo po truputį atsigauti. Jeigu per artimiausius mėnesius augimas Kinijoje staiga sulėtės – aš to nepranašauju, bet jeigu vis dėlto taip nutiks – tai suduos labai stiprų smūgį viso pasaulio ekonomikai ir parklupdys žaliavų kainas. Nes žaliavų gamintojai šiandien nuo Kinijos yra priklausomi daugiau, negu nuo JAV.
— Tai yra, rimtų problemų tikimybė Kinijoje egzistuoja?
Taip, bet nemanau, kad krizė įvyks dabar, todėl kad iki ji įvyks, kinai taip pat gali pradėti spausdinti pinigus. Jie tą jau darė ir dar spausdins. Ir jeigu tai nepadės, pasaulyje gali prasidėti karas. Taip kad ilgalaikėje perspektyvoje aš visiškai nesu optimistas. Bet mano ultrameškinė pozicija ilgalaikėje perspektyvoje nereiškia, kad aš sėdžiu ant pinigų ar valstybinių obligacijų. Kaip jau sakiau, akcijos duoda geriausią apsaugą.
—Ekonomiką šiandien bandoma gydyti tomis pačiomis priemonėmis, kurios sukėlė krizę – kreditavimo ir pinigų pasiūlos didinimu. Prie ko tai gali privesti ir ar yra alternatyvių jos stimuliavimo būdų?
2008 metais bankrutavo finansų sistema. Kitą kartą bankrutuos vyriausybės. Bet, kaip jau sakiau, prieš bankrotą jos prispausdins krūvą pinigų. Ar buvo galima padaryti ką nors geresnio? Jeigu mes grįšime 20 metų atgal, tai pamatysime, kaip neteisingai buvo pritaikyta keinsistinė politika. Gerais laikais vakarų šalių vyriausybės neformavo biudžeto proficitų, blogais laikais jos turi didelius deficitus, ir jos labai daug prižadėjo savo piliečiams, pagimdydamos nefinansuojamų socialinių įsipareigojimų problemą. Gyventojams senstant vyriausybės nebesugebės vykdyti savo pažadų. Todėl jos spausdina pinigus, problemos sprendimas atidedamas, bet ji anksčiau ar vėliau paaštrės.
— Jūs nemanote, kad finansų sistema pasidarė pernelyg sudėtinga ir dirba didžia dalimi tam, kad pati pralobtų, o ne tam, kad įvykdytų savo pirminę funkciją – kapitalo paskirstymą?
Ekonomikoje daug sektorių, bet kartais susidaro situacija, kai kuris nors sektorius pasidaro neproporcingai didelis visos ekonomikos atžvilgiu. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais vakarų šalyse tokiu tapo valstybinis sektorius. O iki krizės finansų sektorius tapo toks didelis, kad nustojo nešti naudą. Jis nustojo efektyviai perskirstyti kapitalą tarp žmonių, taupančių pinigus, verslininkams, kuriems tie pinigai reikalingi, ir virto milžinišku kazino.
Nemanau, kad praėjus 2000 metų mes turėsime visus šiuos derivatyvus ir kitokius sudėtingus instrumentus. Kada kompiuteryje įvyksta sistemos gedimas, ją reikia perkrauti. Ir vieną kartą įvyks pasaulio ekonomikos perkrovimas. Tai bus labai skausmingas procesas.
—Bet bankininkai – kieti lobistai, jie taip ir neleido radikaliai reformuoti finansų sistemą.
Jie paprasčiausiai turi labai gilias kišenes. Jie gauna pinigų iš vyriausybės, kad mokėtų vyriausybės valdininkams. 2008 metais sistema jau sugedo, bet kas atsitiko? Pasiligojęs pacientas, alkoholikas ir narkomanas, gavo dar daugiau gėrimo ir narkotikų. Narkomanui paprasčiau duoti dar narkotikų, kad jis nusiramintų, negu užsiimti jo reabilitacija. Visos vakarų finansų sistemos paguldymas į ligoninę būtų labai skausmingas bankininkams, lobistams ir politikams. Todėl jie išsaugojo šią sistemą.
— 1996 metais, perskaitęs optimistinį Pasaulio banko pranešimą, jūs supratote, kad Azijos šalių laukia krizė. Ar pastaruoju metu yra kas nors tokio, į ką jūs žiūrite kaip į kontraindikatorių?
Šiandien man atrodo, kad žmonės perdaug optimistiškai nusiteikę pasaulio ekonomikos atžvilgiu, konsensusas yra tas, kad JAV ekonomika atsigaus. BVP augimo rodikliai labai priklauso nuo to, kaip matuoti infliaciją. Jeigu BVP auga 10 procentų, o infliacija, mano vertinimais, 2 procentais, tai realus BVP augimas yra 8 procentai. Bet jeigu aš apsirinku nustatydamas infliacijos dydį ir ji realiai sudaro 10 procentų, tai realus BVP augimas yra nulinis. Jeigu vertintume infliaciją pagal pragyvenimo lygio kitimą, įskaitant išlaidas maistui ir energetiniams ištekliams, tai Jungtinėse Valstijose ji, mano skaičiavimais, žymiai didesnė už oficialius rodiklius – bent jau 6 proc. per metus.
Prieš dvejus metus aš labai pesimistiškai žiūrėjau į vertybinių popierių rinkas. 2009 m. kovo 6 dieną agentūra „Bloomberg“ ėmė iš manęs interviu, ir aš pasakiau – dabar metas pirkti, nes aš mačiau, kaip įnirtingai centriniai bankai spausdina pinigus (dauguma pasalio vertybinių popierių rinkų pasiekė dugną 2009 m. kovo 9 d. - „Vedomosti“ pastaba). Nemanau, kad tiesiog dabar yra geras metasakcijoms pirkti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje patys pavojingiausi aktyvai – JAV valstybinės obligacijos ir JAV doleriai. Geriau turėti akcijų, nekilnojamojo turto, tauriųjų metalų.
— Ką jūs manote apie Rusiją ekonomikos ir investicijų požiūriu?
Investicijų pasaulyje nėra tokio daikto, kuris visuomet būtų geras ar visada blogas. Gal būt, kokio nors tam tikros kainos aktyvo daugiau nebegalima laikyti gera investicija, o kitą labai mažos kainos aktyvą – galima. Jeigu pasaulio ekonomika vystysis pagal optimistinį scenarijų – naftos paklausa didėja, jos kaina kyla – tai gerai Rusijai. Labai neigiamas scenarijus: pasaulyje niekas normaliai nedirba, pinigai spausdinami didžiuliais kiekiais, galų gale infliacija, karas – naftos kaina irgi didėja, nes karo metu žaliavos visuomet brangsta. Tai yra, ir pačiu optimistiškiausiu, ir pačiu pesimistiškiausiu atveju Rusijos situacija bus santykinai nebloga.
