Priimant pataisas buvo klaidingai įrodinėjama, kad Europos Sąjungos direktyvos nenumato priekabiavimo dėl lyties draudimo, nors priekabiavimą dėl lyties aiškiai draudžia Europos Sąjungos direktyva 2006/54/EB, kurios 26 straipsnis nurodo, kad valstybės narės turi imtis veiksmingų priemonių ir užkirsti kelią visoms diskriminacijos dėl lyties formoms, ypač priekabiavimui bei seksualiniam priekabiavimui darbe, siekiant įsidarbinti ar įgyti profesinį išsilavinimą, ar būti paaukštintam pareigose.
Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovės, lyčių lygybės ekspertės Margaritos Jankauskaitės teigimu, įstatymai kaip tik turi ginti piliečius nuo bet kokios diskriminacijos darbe.
Nuo diskriminacijos turi saugoti įstatymai
M. Jankauskaitė sako: „Draudimas priekabiauti dėl lyties darbe yra įtvirtintas Europos Sąjungos direktyvose. Todėl šis draudimas negalėjo būti pašalintas iš Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo. Manau, tokiu poelgiu tarsi parodoma, kad priekabiauti yra normalu.“
Kalbant apie lyties nelygybių klausimus, galima pastebėti, kad tam tikros privilegijuotos grupės naudojasi savo padėtimi ir šio klausimo nenori spręsti, nes jis jiems neaktualus ar, jų manymu, nereikšmingas. Taip pat yra grupių, kurios, nenorėdamos prarasti savo pozicijų, lygiuojasi į privilegijuotas ir mano, kad tokiu poelgiu kažką laimės.
„Ypač tuo naudojasi verslo sektorius. Nors moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, patiriantys diskriminaciją arba priešiškumą darbe, nebesugeba tinkamai dirbti, jie vis tiek diskriminuojami. Jei atitinkamoms institucijoms nerūpi pats žmogus, tuomet pagalvokime, kokią žalą jos daro Lietuvos ekonomikai“, - sako M. Jankauskaitė.
Siekia rodyti savo galią
Apie lyčių lygybę ir patiriamas diskriminacijos formas kalbama mažai. Lygių galimybių puoselėtojos nuomone taip yra, nes žmonės į lyčių lygybės problematiką nežiūri rimtai. „Visuomenėje vyrauja stereotipinis mąstymas, kad šio klausimo nagrinėti nereikia, nes konfliktai, kylantys tarp vyrų ir moterų, yra nulemti gamtos ir biologinių procesų. Neteisingai manoma, kad dėl fiziologinių skirtumų abiejų lyčių atstovai negali turėti lygių teisių. Priešingai, būtina daryti viską, kad lyčių lygybės politika suteiktų daugiau pusiausvyros visuomenei ir tokie įsitikinimai pasikeistų“, - teigia M. Jankauskaitė.
Klaidingai manoma, kad diskriminuojamos tik nesugebančios save apginti moterys. Priekabiaujama ir prie protingų, savarankiškų, užsispyrusių ir siekiančių savo tikslų dailiosios lyties atstovių.
„Tokiu pasiteisinimu siekiama perkelti atsakomybę nukentėjusiam žmogui. Net silpnas žmogus turi būti teisiškai pasaugotas. Įvairių diskriminacijos formų atsiranda ne todėl, kad žmogus yra „pilka pelytė“, bet todėl, kad kitas žmogus tokiu būdu nori parodyti savo galią. Diskriminacijos veiksmas yra siekis sudaryti sudėtingas sąlygas, daryti žmogui žalą ir jį valdyti“, - išskiria M. Jankauskaitė.
Nors priekabiavimas tarp to paties lygio bendradarbių yra paplitęs, visgi žmonės, užimantys aukštesnes pareigas, turintys viršesnį statusą, dažniau naudojasi savo įgaliojimais patenkinti egoistinius poreikius ar slopinti menkavertiškumo jausmą.
Lyčių lygybės ekspertė pastebi: „Vargu ar pamatysite, kaip pavaldinys diskriminuoja savo darbdavį ar vadovą. Dažniausiai būna priešingai.“
Netiesa, kad su diskriminacija susiduria tik moterys. Vyrai dėl to taip pat labai dažnai nukenčia. Tiesiog stipriosios lyties atstovai apie tai nekalba. „Egzistuoja pasenęs suvokimas, kad diskriminuojamos tik moterys, tačiau vyrai taip pat dėl to kenčia. Pavyzdžiui, yra manoma, kad vyrai dažniau serga ir miršta dėl fiziologinių priežasčių. Tačiau niekas nepagalvoja, kad galbūt taip yra dėl jų patiriamų sunkumų darbe ar susidūrimų su įvairiomis diskriminacijos formomis“-, sako M. Jankauskaitė.
Nesiskundžia, nes bijo netekti darbo
Susidūrus su diskriminacija ar priekabiavimu, būtina apie tai pranešti atitinkamoms institucijoms. Tačiau nukentėję asmenys dažnai tyli ir toliau dėl to kenčia.
„Kaltinti nukentėjusius dėl to, kad jie nepakankamai garsiai praneša apie tai, kaip su jais pasielgta, yra neteisinga. Jie ir taip yra pažeidžiamoji pusė. Įstatymai ir direktyvos yra kuriamos ne šiaip sau. Jie turi ginti žmonių teises. Tačiau diskriminacijos bylose ne taip lengva to pasiekti. Nukentėjęs žmogus turi pateikti įrodymus, kad jis tikrai patyrė lytinę diskriminaciją, o kaltinamasis įrodyti, kad taip nesielgė. O tą padaryti abiem pusėms labai sunku. Tokiais atvejais labai svarbu, kad nukentėjęs žmogus neliktų vienas. Už žmogaus nugaros turi kas nors stovėti ir padėti tokioje situacijoje apsiginti. Tuo rūpinasi Lyčių galimybių ir žmogaus teisių komisija ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Taip pat atsiranda įvairių darbo profsąjungų, kurios sprendžia ne tik darbinius santykius, bet ir gina asmenų interesus lyties lygybės klausimais“, - kalba M. Jankauskaitė.
Lygių galimybių puoselėtojos teigimu, priekabiavimas yra ne nukentėjusio asmens kaltė, o sąmoningas sprendimas to žmogaus, kuris priekabiauja ir taip vykdo nusikalstamą veiką. „Mes turėtumėme diskutuoti ne apie tai, kodėl nukentėję asmenys apie patirtą diskriminaciją nepraneša, bet spręsti klausimą, kodėl atsiranda žmonių, kuriems kyla noras priekabiauti. Nukentėjusių baimė prasitarti yra visiškai suprantama, o vadovų noras diskriminuoti – ne“, sako M. Jankauskaitė.
Specialistės teigimu, priežastys kodėl lyties diskriminaciją patyrę žmonės neieško pagalbos, gali būti įvairios. Viena pagrindinių – baimė netekti darbo: „Žmogus negali imti ir tiesiog pasiskųsti, nes tuomet, galbūt, netektų pajamų šaltinio, kuriuo anksčiau aprūpindavo visą savo šeimą. Todėl jis nusprendžia toliau kentėti ir nieko nedaryti, o vadovai tokiomis situacijomis sėkmingai pasinaudoti“.
Naudojasi moterų bejėgiškumu
Darbe viena iš dažniausiai pasitaikančių diskriminacijos formų yra seksualinis priekabiavimas. Darbdaviai, vadovai, direktoriai ir kiti autoritetai, siekdami išlaikyti savo dominavimą ir valdžią, dažnai imasi neleistinų veiksmų, elgesį dangstydami romantiškais jausmais ar net ketinimais „padėti“. Tačiau tai yra tik tam tikras jėgos žaidimas, kuriame priekabiautojas pasitelkia įvairiausias manipuliavimo priemones.
„Seksualiniu priekabiavimu galima laikyti bet kuriuos veiksmus, turinčius seksualinę potekstę. Tai gali būti atviri seksualiniai vaizdai ir scenos, kurios kitam asmeniui yra labai nemalonios. Taip pat netgi įvairūs juokeliai, užrašai ant atvirukų, kalendorių ar kitokio paviršiaus. Būtina atskirti, kad priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas reiškia ne tą patį. Priekabiauti galima net neturint seksualinių užmačių“, - sako M. Jankauskaitė.
Vyrai, apkaltinti seksualiniu priekabiavimu, dažniausiai teisinasi, kad taip elgiasi dėl moterų kaltės. Neva jos pačios išprovokuoja tokį elgesį vulgariai apsirengdamos ar meiliai mirksėdamos akytėmis.
„Moters apranga nesuteikia teisės darbdaviui ar vadovui jos diskriminuoti. Jei rūbai neatitinka įmonės aprangos kodo, vadovas turėtų tiesiog gražiai pasakyti, kad dailiosios lyties atstovė apsirengtų kitaip. Kiek man yra žinoma, rengtis vulgariai nėra nusikaltimas. Nusikaltimas yra priekabiauti prie žmogaus. Net jeigu moterys apsirengia vulgariai ir mirksi akytėmis, ne ji, bet vyras priima galutinį sprendimą ir imasi tolimesnių veiksmų ir taip moterį stumia į nepatogią, galbūt net grėsmę keliančią situaciją“, - sako lyčių lygybės ekspertė.
Diskriminacijos bylos sprendžiamos sunkiai
Dailiosios ar stipriosios lyties atstovams įrodyti, kad patyrė seksualinę prievartą, labai sunku. Jiems nepadeda net kolegos, kurie tikrai mato, kas vyksta.
„Baisiausia, kad tokiose situacijose neatsiranda norinčių padėti. Man nesuprantama, kodėl artimieji ar kolegos, matantys, kas vyksta aplinkui, nesiima atitinkamų priemonių ir nesistengia aukai padėti. Mažiausiai, ką jiems tereikia padaryti, tai paliudyti, kad žmogus yra tikrai diskriminuojamas. Jeigu aplinkiniai žmonės labiau suprastų, kad tai yra nusikaltimas, ir nebijotų neigiamai vertinti darbdavio ar vadovo elgesį, tuomet su tokiais atvejais kovoti būtų žymiai paprasčiau“, - pabrėžia M. Jankauskaitė.
Siekiant save apsaugoti, tokiose situacijose būtina už save kovoti, nepasiduoti įvairioms provokacijoms ir bandymams palaužti. Kovotoja už lygias teises pataria atitinkamai reaguoti - nedviprasmiškai ištarti žodį „ne“.
Apie priekabiavimą kalbėti su kitais. Rinkti įrodymus, pavyzdžiui, gautus nepadoraus turinio laiškus, žinutes ar dviprasmiškas dovanas. Kreiptis į atitinkamas institucijas. Vyrų ir moterų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, teismas ar žiniasklaida – institucijos, kurios gali padėti spręsti iškilusią problemą.
Darbo kodekso 235 straipsnyje yra numatyta, kad moterų ir vyrų lygių teisų pažeidimas arba seksualinis priekabiavimas prie bendradarbių, pavaldinių ar interesantų yra priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų. Darbdavys už tokį pažeidimą, padarytą nors vieną kartą, turi teisę nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva be išankstinio įspėjimo.
Už moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimus numatyta civilinė atsakomybė, t. y. asmuo, patyręs diskriminavimą dėl lyties, seksualinį priekabiavimą ar priekabiavimą, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, lyčių lygybės ekspertė M. Jankauskaitė: „Egzistuoja pasenęs suvokimas, kad diskriminuojamos tik moterys, tačiau vyrai taip pat dėl to kenčia. Pavyzdžiui, yra manoma, kad vyrai dažniau serga ir miršta dėl fiziologinių priežasčių. Tačiau niekas nepagalvoja, kad galbūt taip yra dėl jų patiriamų sunkumų darbe ar susidūrimų su įvairiomis diskriminacijos formomis.“
