Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimais svarbiausia užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų efektyvumą ir skaidrumą, jų įvykdymą per maksimaliai trumpą terminą. Akivaizdu, kad dabartinis įstatymas to neužtikrina ir palieka daug erdvės procesų vilkinimui, o tai dažnai tampa kliūtimi savalaikiam ES lėšų panaudojimui bei stabdo svarbių projektų vykdymą. Be to, Lietuvoje yra itin plačiai taikomas mažiausios kainos kriterijus, dažnai nulemiantis, kad nusiperkama pigiausia paslauga, o ne ta, kurios pirkėjui iš tikrųjų reikia. Dar daugiau problemų kelia mažiausią kainą pasiūliusių tiekėjų bankrotai ar nepajėgumas realiai suteikti iš jų nupirktas paslaugas.
ES šalyse 70 – 80 proc. viešųjų pirkimų yra atliekama remiantis ekonominio naudingumo vertinimo kriterijumi. Mažiausios kainos kriterijumi remiamasi atitinkamai 20 – 30 proc. pirkimų. Tuo tarpu Lietuvoje, mažiausios kainos kriterijus dominuoja daugumoje pirkimų. 2012 metais 94,4 proc. visų atliekamų pirkimų mūsų šalyje buvo vykdomi taikant mažiausios kainos kriterijų.
Ekonominio naudingumo kriterijus yra pranašesnis, kadangi jis leidžia užtikrinti visapusiškai racionalų lėšų panaudojimą: perkančioji organizacija gauna pirkimo objektą pagal geriausią kokybės ir kainos santykį (ang. value for money), leidžia išsirinkti produktą, kuris geriausiai atitinka perkančiosios organizacijos poreikius ne tik ekonominiu, bet ir aplinkosauginiu ar socialiniu požiūriu, taip pat užtikrina ilgalaikį sutaupymo efektą, kadangi įsigijus geresnės kokybės objektą, sumažėja išlaidos jo eksploatavimo laikotarpiu, skatinama ekonomikos plėtra ir inovacijos.
„Nėra normalu, kad didžioji dalis pirkimų, įskaitant ir sudėtingas intelektualines, kūrybines ar aukštųjų technologijų paslaugas, yra vykdomi taikant mažiausios kainos kriterijų. Pigiausia paslauga niekada nebus kokybiška ir daugeliu atvejų neatitiks pirkėjo poreikių. Be to, ši praktika skatina šešėlinę ekonomiką. Mažiausią kainą konkursuose gali pasiūlyti įmonės, turinčios mažiausius kaštus. Dažniausiai tai reiškia, kad jos moka atlyginimus vokeliuose ir „taupo“ nemokėdamos mokesčių. Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos turėtų numatyti reikalavimą, kad pirkime dalyvaujantys tiekėjai darbuotojams mokėtų ne mažesnį kaip vidutinį mėnesinį atlyginimą“, - sako Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas. Jo nuomone, mažiausios kainos kriterijumi galima remtis tik perkant standartizuotas prekes. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į viešuosius pirkimus mokslo institucijose, kuriose viešųjų pirkimų administravimas prasilenkia su mokslinės veiklos planavimo logika ir iš esmės stabdo spartesnę mokslo plėtrą.
Siūloma įstatyme nustatyti, jog perkančiosios organizacijos turi užtikrinti, kad prekių, paslaugų ir darbų viešieji pirkimai, vykdomi pagal ekonominio naudingumo kriterijų, kiekvienais kalendoriniais metais sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. visų vykdomų viešųjų pirkimų bendrosios vertės.
Viena iš didžiausių problemų, stabdančių viešųjų pirkimų procedūras ir vilkinančių jų eigą – viešųjų pirkimų rezultatų apskundimas ir apeliacijų teikimas. Akivaizdu, kad dažnai apeliacijos teikiamos siekiant vilkinti procesus. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, pirmos instancijos teismuose skundų nagrinėjimas užtrunka vidutiniškai 120 dienų. Antros instancijos teismuose – 73 dienas. Tačiau yra atvejų, kai pirmos instancijos teisme maksimali nagrinėjimo trukmė užtruko daugiau nei trejus metus. Taigi, egzistuoja rizika procesą vilkinti pakankamai ilgą laiko tarpą. LVK ragina peržiūrėti apeliacijų teikimo tvarką, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo atvejų. Siūloma, kad konkurso dalyvis, apskųsdamas pirkimo rezultatus teismui, privalėtų sumokėti žyminį mokestį – pvz., 5 proc. sandorio vertės.
Šiuo metu teikiamame Viešųjų pirkimų įstatymo pataisų projekte numatyta, kad darbų dalis, kuriai gali būti pasitelkiami subrangovai, turi sudaryti ne daugiau kaip 50 proc. visos darbų pirkimo sutarties vertės. Siūlome nustatyti, jog leidžiama darbų dalis, kuriems būtų galima pasitelkti subrangovus, sudarytų iki 70 proc., nes bet kokiu atveju generalinis rangovas vis tiek atsako už subrangovų įsipareigojimus ir garantuoja darbų kokybę bei jų atlikimą laiku, o didesnės leistinos subrangovų dalies nustatymas leistų pagrindiniam projektų vykdytojui pasitelkti daugiau mažesnių įmonių. Tokiu būdu būtų sudaromos galimybės technologiškai bei ekonomiškai vystytis smulkiam verslui, įgauti patirties didesnių projektų vykdyme.
LVK pritaria mažos vertės pirkimų vertės išplėtimui, nes tokie pirkimai atliekami paprasčiau ir greičiau, mažina administracinę naštą, leidžia sparčiau panaudoti dažnai stringančias ES lėšas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos sąjungos šalyse nustatyti mažos vertės pirkimų dydžiai yra daug didesni, negu Lietuvoje. Be abejonės, būtina pritaikyti visus saugiklius, įtvirtintus Viešųjų pirkimų įstatyme, kad mažos vertės pirkimais nebūtų piktnaudžiaujama. Pavyzdžiui, užtikrinti, kad perkančioji organizacija neskaidytų didelės vertės pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta įstatymo nustatytos pirkimų tvarkos.
Skaidrumo užtikrinimui reikėtų mažinti konfidencialumą tiekėjų pasiūlymuose. Dabar konkursų dalyviai faktiškai visą jų pasiūlymuose pateiktą informaciją gali pažymėti kaip konfidencialią, t.y. tokią, su kuria negali susipažinti konkurentai. Tuo tarpu, akivaizdu, kad konfidencialia negali būti laikoma informacija apie tai, ar konkurso dalyvis atitinka kvalifikacijos reikalavimus – turi reikiamą apyvartos dydį, panašių projektų vykdymo patirtį, atitinkamus leidimus, sertifikatus, reikiamos specializacijos darbuotojus ir pan. Konkurso dalyviai turi turėti galimybę susipažinti su konkurentų pateiktais kvalifikaciją įrodančiais dokumentais.
Lietuvos verslo konfederacijos nuomone, Viešųjų pirkimų įstatymų pakeitimais būtina siekti biurokratizmo mažinimo. Konfederacija pritaria siūlymui atsisakyti skelbti tiekėjo sąžiningumo deklaraciją, kurios sąlygas galima iš karto numatyti kartu su pasiūlymu teikiamuose dokumentuose.
