Tad ar įmanoma Lietuvos verslui ateiti į Rytų Afrikos rinką ir ten sėkmingai konkuruoti? Apie tai plačiau papasakojo ir savo patirtimi su verslininkais Šiaulių pramonininkų asociacijos (ŠPA) konferencijoje pasidalijo Norway Registers Development AS (NRD AS) vykdantysis direktorius Rimantas Žylius.
Rytų Afrika pasiruošusi reformoms
Norvegijos įmonės direktorius kalbėjo, kad pirmieji žingsniai investuojant ne į ES šalis iš tiesų buvo sunkūs. Situacija pasikeitė, kai įmonė NRD AS buvo nupirkta kaip įrankis darbui ne Europos šalyse.
Šiuo metu NRD AS veikia kaip konsultavimo įmonė, turinti konsultantus, teisininkus, kurių tikslas – besivystančių šalių įmonėms padėti gerinti verslo sąlygas, reformuoti bazinę, skaitmeninę, ekonominę infrastruktūrą, t. y. modernizuoti registrus, popierinius pakeičiant skaitmeniniais ir pan.
Per savo dvidešimties metų veiklos istoriją, įmonė įgyvendino daugiau nei šimtą projektų keturiasdešimtyje šalių. „Pietryčių Azija, Rytų Afrika sparčiai vystosi ir matome, kad ten apetitas reformoms yra labai didelis. Todėl manome, kad ten esame laiku.
Siekiame ne tik „sumedžioti“ projektus, bet tapti jų katalizatoriumi, t. y. dalyvauti projektų kūrimo pradžioje, taip užsitikrinant didesnius šansus ateityje juos laimėti ir įgyvendinti“, – sakė R. Žylius.
Susiduria su komunikavimo problemomis
Specialisto teigimu, vis dar gajus stereotipas, jog verslui atėjus į neišsivysčiusias rinkas viskas iš karto eisis kaip sviestu patepta, tačiau iš tiesų realybė kur kas labiau komplikuota.
„Ten investuotojai susiduria su tam tikra rizika. Vyksta labai ilgi, nenuspėjami procesai. Kai kuriuos konkursų pasiūlymus esame pateikę dar prieš dvejus metus, tačiau atsakymo iki šiol negavome. Aišku, neprarandame vilties, jog į pasiūlymus bus atsakyta.
Kartais kita pusė į siųstus laiškus neatsako visą pusmetį, paskui atsibunda ir kviečia kitą dieną atvykti į derybas“, – apie komunikacijos problemas su vietos valdžia kalbėjo NRD AS vykdantysis direktorius.
Investuotojai, norintys dirbti Afrikos šalyse, susiduria ne tik su komunikavimo problemomis. Priimančiosios pusės atstovai dažniausiai būna nekompetentingi, priimantys nelogiškus, rinkos taisyklėms prieštaraujančius sprendimus.
Taip pat tenka susidurti su korupcijos problema. „Dirbdami savo gimtojoje šalyje mokame atskirti žmogų, kuris kalba niekus, nuo to, kuris žino, ką sako.
Tuo tarpu Afrikoje žaidimo sąlygos visiškai kitokios. Neretai mums tenka aiškintis, kas slypi už vietinių nugarų ir ar jie gali savo žodžius paremti. Rizikos iš tiesų pakankamai didelės, tačiau negaliu sakyti, kad nesuvaldomos, juk ten norinčių konkuruoti ir dirbti daug mažiau“, – aiškino specialistas.
Išvengti rizikos veiksnių – įmanoma
Įmonės direktorius susirinkusiems verslininkams pasakojo, kad jie rizikos veiksnius bando suvaldyti dirbdami su „verslo donorais“.
Kadangi ten korupcijos apraiškų netrūksta, o konkursai dažnai nutraukiami ir skelbiami iš naujo, donorystė – kelias, padedantis išvengti sunkumų.
Ten vien dalyvavimo kaštai labai brangūs ir siekia nuo 50 iki 100 tūkst. dolerių. Be to, dirbama su dviem klientais: verslo donorais ir Vyriausybe. Vadinasi, siekiant tam tikrų rezultatų, tenka įdėti dvigubai daugiau darbo.
„Galvodami apie ilgalaikę perspektyvą, siekdami gauti ne vieną projektą, o apskritai dalyvauti šalies modernizavime, darome strategines investicijas Rytų Afrikos valstybėse. Bandome tapti vietiniais, įsigyjame ar steigiame kompanijas, įdarbiname lokalius resursus.
Dalyvaujame universitetiniuose „startuolių“ finansavimo schemose, turime strateginę partnerystę su Ugandos universitetu, kur bandome suformuoti tam tikrą pokyčių generatorių. Kad jaunoji karta savo balsu kalbėtų apie reikalingus verslo sąlygų pokyčius, reformas ir t. t.“, – savo patirtimi, kaip sumažinti rizikas, pasidalijo R. Žylius.
Investuotojus gąsdina kultūros skirtumai
Verslininkus nuo investicijų Afrikos šalyse neretai atbaido kultūrinis koloritas. Ten susiduriama su neįtikėtino dydžio iššūkiais. Pavyzdžiui, vien Ugandoje gyvena apie 35 milijonai gyventojų, kurių daugiau kaip pusė yra jaunesni nei 18 metų amžiaus.
Tanzanijoje tik 15 proc. žmonių turi gimimo liudijimą, o pasus – vos 2 proc. Praktiškai 98 proc. gyventojų net nesinaudoja bankų paslaugomis.
Taip pat verslininkams neretai tenka susilaukti grasinimų iš vudu propaguotojų, kai puldinėjama ne tiesiogiai, bet naudojantis kerais.
Taigi Afrikos kultūra labai skiriasi nuo išsivysčiusių Europos, Amerikos šalių, o tai investuotojams ne visuomet patrauklu ir palanku, nes tenka taikytis prie ten vyraujančių tradicijų.
„Tačiau mes matome besivystančią rinką su aukštomis pelningumo galimybėmis. Pastebime, kad sugebame pritraukti talentus, sistemiškai padedančius Afrikos šalims.
Be to, žmonės domisi ir klausia, kokios galimybės čia dirbti. Nepaisant to, kad Rytų Afrika atrodo taip, kaip 1992-aisiais Lietuva prie turgaus, po savaitės buvimo ten tos šalys pradeda atrodyti normalios. Aišku, infrastruktūra nekokia, bet svarbiausia čia pakankamai saugu“, – gerąsias puses įvardijo NRD AS vykdantysis direktorius.
Lietuva investicijoms Afrikoje dar nepasiruošusi
Jeigu dirbti Afrikos šalyse galimybių yra, kodėl Lietuvos investuotojai nesinaudoja proga ir su jomis nesudaro prekybos sutarčių? Arba kodėl norvegų įmonės ten dirbti gali, o Lietuvos ne?
R. Žylius atsako, kad viskas dėl to, jog mūsų šalis neturėjo tiek galimybių išplėsti savo ambasadų tinklo, kaip, pavyzdžiui, Norvegija, nes dalį laiko buvome okupuoti.
Todėl Afrikoje niekas apie Lietuvą nieko nežino. „Lietuva Afrikoje neturi nė vienos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties.
Įsteigę įmonę ir išvežus pinigus, reikia susimokėti apie 15 proc. pajamų mokesčio, kurių neįmanoma susigrąžinti.
Taip pat Lietuva su Afrika neturi pasirašytos investicijų apsaugos sutarties. Situaciją apsunkina ir draudimas lietuviams turėti du pasus. O kaip, žinia, ten vizų procedūros labai ilgos. Tai, be abejo, viską apsunkina“, – pagrindines priežastis įvardijo R. Žylius.
Vis dėlto jis Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos (URM) pastangas veikti išvien su verslininkais vertina teigiamai.
Specialistui smagu matyti entuziastingą URM norą padėti verslui, nes iš tiesų tos pagalbos lietuviams labai reikia. Tačiau jis atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Vyriausybei dar reikia atlikti daug namų darbų.
„Tam, kad Lietuvos verslas galėtų augti, reikalinga valstybės parama. Valstybė turi atlikti namų darbus ir pirmiausia pagalvoti apie dvigubo apmokestinimo išvengimo bei investicijos apsaugos sutartis, nes kol kas Lietuvos verslui dirbti Afrikoje sudarytos ganėtinai blogos sąlygos“, – patarė R. Žylius.
Diana Janušaitė
