Verslo lobistams valdžios koridoriuose uždegta žalia šviesa, o vartotojams – raudona.
Europos Parlamentas nepritarė siūlymui įteisinti maisto žymėjimo šviesoforo spalvomis, tai yra kad maistingiausi gaminiai būtų žymimi žalia spalva, kenksmingesni – geltona, o mažiausiai maistingi – raudona. Tai akivaizdi maisto produktų bendrovių lobizmo pergalė ir rimta vartotojų nesėkmė.
Nenaudinga gamintojams
„Europoje, kaip ir Lietuvoje, smarkiai darbuojasi verslo lobistai. Vartotojams būtų labai patogu matyti šviesoforo spalvų ženklus ant maisto gaminių ir pagal juos rinktis produktus, tačiau tai nenaudinga gamintojams“, – VL tvirtino Nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė.
Jei būtų įteisintas žymėjimas šviesoforo spalvomis, maisto produktų gamintojai būtų priversti ant priekinės maisto produktų pakuotės pusės klijuoti etiketes su raudonais, geltonais ir žaliais ženklais.
Šio pasiūlymo šalininkų nuomone, tai būtų geriausias būdas atkreipti vis labiau tunkančių ir sergančių Europos vartotojų dėmesį į tai, ką jie perka ir deda į burnas.
Tai padėtų gyventojams išvengti ir genetiškai modifi kuotų organizmų (GMO), kurie vis didesniu mastu skverbiasi į maisto pramonę, o jų pasekmės kelia didelių abejonių.
Vienas pasiūlymui nepritarusių europarlamentarų motyvų – juo daugiau informacijos, tuo didesnių pakuočių reikia produktams, o tai reiškia ir didesnes gamintojų sąnaudas, kurios gultų ant vartotojų pečių.
Kai kurių vartotojų organizacijų atstovų nuomone, kalbos apie didesnes pakuotes ir gamintojų sąnaudas tėra spekuliacija.
Maisto gamintojų spekuliacijas ir gudravimus paprastam vartotojui sunku perprasti. Ir tik akylesni ir aktyvesni vartotojai bando išsiaiškinti, ko gamintojai prideda į produktus ir ar apie tai informuoja pirkėjus. Pasak Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos nario, laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktoriaus Andrejaus Gaidamavičiaus, kai trūksta informacijos, vartotojams sudėtinga ginti savo interesus.
„Maža to, kad etiketėse informacija pateikta itin smulkiu šriftu, neretai nenurodoma ir visa produkto sudėtis. Pavyzdžiui, jei maisto priedų dedama 0,5 proc., to nereikia nurodyti. Tad gamintojai gali įdėti vieno konservanto tiek, kito panašaus veikimo priedo – vėl tiek, ir tokių konservantų po 0,5 proc. produkte jau susikaupia nemažai. Tačiau vartotojai to nežino“, – aiškino A.Gaidamavičius.
Vartotojai etiketėse neranda tikros informacijos ir apie GMO. Mat apie tai privalu informuoti tik tuomet, jei GMO produkte yra daugiau nei 0,9 proc. Pavyzdžiui, soja ir jos produktai, pasak specialistų, įeina maždaug į 25 tūkst. pavadinimų maisto produktų. O gaminant nemažai šių produktų naudojama GM soja ir jos gali pakakti iki 0,9 proc.
Pirkėjų taip pat nereikia informuoti apie tai, kad gyvuliai, paukščiai buvo šeriami ir lesinami pašaru, kuriame yra GMO. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, GM pašarai sudaro daugiau negu pusę visų Lietuvoje pagaminamų pašarų. Tad ES skelbiama teisė rinktis maisto produktus ir žinoti jų sudėtį tampa abejotina.
Sąžiningi pralaimi
Kai kurie šalies maisto gamintojai VL tvirtino, kad jie norėtų, jog vartotojams būtų suteikta išsami informacija apie produktus.
„Pirkėjai privalo žinoti, ką perka. Tai ir mums būtų naudinga, nes mūsų nuostata – gaminti kokybiškus produktus“, – sakė UAB „Stilsas“ mėsos perdirbimo cecho „Mėsos meistrai“ gamybos direktorius Giedrius Mažonas.
Tačiau, anot G.Mažono, sąžiningiems gamintojams sudėtinga konkuruoti, nes, nedėdami priedų ir maisto pakaitalų į mėsos produktus, jie rinkoje tampa mažiau konkurencingi nei tie, kurie deda, tačiau apie tai išsamiai vartotojų neinformuoja.
„Pieniškos dešrelės kainuoja nuo 9 iki 16 litų už kilogramą. Bet už 9 litus už kilogramą dešrelių be priedų ir pakaitalų pagaminti neįmanoma“, – tvirtino G.Mažonas.
Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Linas Sasnauskas VL tikino, kad pieno perdirbėjai laikosi nuostatų ir pieno produktų etiketėse surašo viską, ko reikalaujama.
„Sėdi“ verslo kišenėje?
Pasak A.Armanavičienės, be išprususio vartotojo neįmanoma ir ekonomikos pažanga. Tokie vartotojai perka geresnius produktus ir taip skatina tokių produktų gamybą. Deja, verslininkai pelno siekia ne tik pažangiais būdais.
„Verslininkai pajėgūs apginti savo interesus. Jie gali mokėti nario mokestį jiems atstovaujančioms organizacijoms, o ES vartotojų organizacijas daugiausia remia valstybės. Mūsų šalyje vartotojų organizacijų nemažai, tačiau jos silpnos ir tai naudinga verslui, dėl to galvos neskauda ir valstybei. Susidaro įspūdis, kad mūsų pasiūlymai reikalingi tik dėl „paukščiuko“, – apgailestavo Nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė.
Pasak kai kurių atstovų, Ūkio ministerija vengia kontaktų su vartotojų asociacijomis ir yra linkusi palaikyti verslo interesus. Nė motais vartotojų organizacijų pasiūlymai ir Teisingumo ministerijai, prie kurios veikia Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba. Teisingumo ministerija yra išaiškinusi, kad bet kuri organizacija gali ginti vartotojų teises. Pavyzdžiui, mėsos pakaitalus į dešreles tonomis kraunančių įmonių asociacija gali būti tokių dešrelių valgytojų gynėja.
Neveiksminga apsauga
Kai kuriems vartotojų organizacijų atstovams atrodo, kad šalyje tik esą dėl „kvapo“ veikia ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT). Jai priekaištų pernai turėjo ir Valstybės kontrolė.
„Brangi, bet neveiksminga vartotojų teisių apsauga“, – tokią išvadą padarė Valstybės kontrolė, atlikusi vartotojų teisių apsaugos valdymo ir koordinavimo sistemos auditą. Tik ketvirtadalis Lietuvos vartotojų jaučiasi pakankamai apsaugoti nuo nekokybiškų prekių ir paslaugų, nors vartotojų teisių apsauga šalyje rūpinasi 18 valstybės ir 60 savivaldybės institucijų, Europos vartotojų centras, 20 vartotojų asociacijų. Jų veiklą pavesta koordinuoti VVTAT.
Auditorių nuomone, funkcijos tarp VMVT, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos ir VVTAT paskirstytos neracionaliai. Pastaroji institucija nagrinėja skundus ir priima rekomendacinio pobūdžio sprendimus kaip antros pakopos instancija, nors analogiškus sprendimus jau būna priėmusi pirmos pakopos instancija.
Tokia Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nustatyta sudėtinga ir brangiai kainuojanti tvarka, pasak auditorių, neužtikrina veiksmingo vartotojų gynimo. Be to, maždaug pusė tokių rekomendacinių sprendimų nevykdomi, todėl vartotojams belieka kreiptis į teismą. Nacionalinė vartotojų federacija siūlo sujungti Vartotojų teisių apsaugos ir Konkurencijos tarnybas.
Daugiau kaip 13 000 vartotojai skundų
Vitas Ūsas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas viešiesiems ryšiams 2010 metais VVTAT gavo per 13 000 vartotojų skundų dėl jų teisių pažeidimų – apie 90 proc. skundų buvo išspręsta vartotojų naudai ir jų teisės buvo apgintos. Šis rodiklis yra artimas ES valstybių vidurkiui, todėl būtų neteisinga teigti, kad vartotojų teisių apsauga Lietuvoje neefektyvi. VVTAT gauna nedaug vartotojų skundų dėl maisto produktų ženklinimo, nes šią kontrolę vykdo kita institucija – VMVT. Iš šios tarnybos gautų vartotojų skundų ir paklausimų dėl maisto produktų ženklinimo daugiausia buvo paklausimų dėl maisto priedų, konservantų ženklinimo. 2009 m. šie skundai sudarė 10 proc. visų skundų. Vartotojų asociacijoms teikiama fi nansinė parama. 2010 m. vartotojų teisių apsaugos priemonių programoms įgyvendinti buvo skirta finansinė parama (po 20 tūkst. litų) penkioms skelbtą konkursą laimėjusioms vartotojų asociacijoms.
Gamintojai baiminasi dėl pelno
Zigmantas Balčytis, Europos Parlamento narys
Aiškus, suprantamas, įskaitomas produktų ženklinimas šiandien yra labai svarbus, kai chemijos pramonės laimėjimai (GMO ar nano-) naudojami maisto produktų gamyboje. Nemanau, kad tai turėtų didelę įtaką pakuočių gaminimo sąnaudoms, nes jau dabar matome, kad gamintojai, siekdami atkreipti žmonių dėmesį ir skatindami pirkimą, išlaidauja didelėms ir ryškioms pakuotėms. Maisto produktų gamintojai greičiausiai baiminasi, kad žymėjimas mažins „nemaistingų“ produktų pelningumą, o žmonės vengs maisto produktų, kuriuose yra GMO ar nanodalelių. Toks klausimas kaip maisto prekių žymėjimas iš esmės negali būti atmestas, jis gali būti tik tobulinimas, ieškoma tinkamesnių būdų. Prie šio klausimo būtina nedelsiant sugrįžti.
