Kovo 15 dieną pasauliui minint vartotojų teisių dieną, Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė sako, kad lietuviai vis dar nedaug nusimano apie savo, kaip vartotojų teises ir jas prisimena tik tada, kai įsigyja nekokybišką daiktą.
Kaip Jūs apibūdintumėte Lietuvos vartotojus? – „Balsas.lt“ paklausė Lietuvos vartotojų instituto prezidentės.
Lietuvos vartotojai nori apginti savo teises, bet kartais tam turi per mažai žinių. Vartotojai paprastai pradeda domėtis savo teisėmis tada, kai kažkas atsitinka ir iškyla problema, bet patys nelabai investuoja į save, o ir informacijos, prieš perkant prekes arba paslaugas, yra nepakankamai. Jeigu mes pasiremtume kitų šalių patirtimi, matytume, kad ypatingai didžiųjų šalių, tokių kaip Didžioji Britanija ar Vokietija, kurios turi gilias vartotojų apsaugos tradicijas, klientai iš anksto domisi savo teisėmis, kokias pareigas ir galimybes jie turės, jei pirks tam tikras prekes. To Lietuvos vartotojams trūksta.
Kas turėtų būti atsakingesnis už kokybišką prekę ar paslaugą – vartotojas, domėdamasis, ką perka, ar verslininkas, kuris prekę parduoda?
Žinių trūkumas egzistuoja tiek verslo pusėje, tiek vartotojo. Ypač jų trūksta smulkiam ir vidutiniam verslui. Į vartotojų teisę reikia žiūrėti plačiau, tai labai sudėtinga teisės rūšis, joje galioja labai daug įvairių išimčių ir pareigų tiek verslininkams, tiek vartotojams. Labai dažnai klaidingai galvojama, kad vartotojų teisės apima tiktai nekokybiškų prekių keitimą bei grąžinimą.O tai yra tik labai maža dalis visų vartotojo teisių.
Kokios yra bendrosios tendencijos? Kokiomis prekėmis daugiausiai skundžiasi ir yra nepatenkinti lietuviai?
Daugiausiai sulaukiame ne maisto prekių skundų. Daug skundžiamasi dėl avalynės, mobiliųjų telefonų bei jų paslaugų. Didelė problema yra ir maisto produktų ženklinimas: vartotojai vis daugiau pastebi klaidų įvairių neatitikimų prekių etiketėse.
Ką jūs galvojate apie žmonių požiūrį: jei prekė pigi – neverta gaišti laiko siekiant ją keisti ar grąžinti pinigus?
Žmonės turėtų aktyviau ginti savo teises, nepaisant ar prekė pigi, ar brangi. Jeigu prekė nekokybiška, jai taikomos vienodos taisyklės keitimui ar pinigų grąžinimui. Kuo vartotojas aktyvesnis, tuo ir verslas yra socialiai atsakingesnis. Jeigu verslas pamatys, kad vartotojai skundžiasi viena ar kita preke, yra aktyvūs, jie tokiu atveju nesiūlys arba siūlys mažiau prekių, kurios yra pigios ir nekokybiškos.
Kalbant apie vartojimo kultūrą, Jūsų nuomone, ar įvairių akcijų vaikymasis, pigių prekių ieškojimas, pirkimas to, ko galbūt niekad nepanaudosime, yra didelė problema?
Kaina iš tiesų yra vienas pagrindinių dalykų, į ką vartotojai pirmiausiai atkreipia dėmesį. Tačiau, pavyzdžiui, ekonominio pakilimo metais, mes pastebėjome tokią tendenciją, kad vartotojai daugiau kreipė dėmesį į kokybę, prekės savybes ir mažiau į kainą. Dabar kaina yra pagrindinis kriterijus, dėl ko yra perkama prekė.
Mano nuomone, vartotojai turėtų atidžiau žiūrėti prieš pirkdami prekes į jų kainų ir kokybės santykį. Tuomet atsiranda galimybė nusipirkti pigiau, tačiau kokybiškesnį daiktą. Kalbant apie vartotojų elgesį, įvairiais tyrimais yra nustatyta, kad ne visada žmonės perka racionaliai. Nepaisant mokymo mokyklose ar kito suagusiųjų neformalaus švietimo, vartotojai kartais tiesiog impulsyviai pasiduoda įvairioms akcijoms ir nuolaidoms.
Ar įmanoma atsispirti neracionaliam pirkimui?
Yra žmonių, kuriems galbūt reikia tų prekių, kurias įsigyja, kiti prisiperka be reikalo. Mano patarimas būtų tiesiog pirkti galvojant, ar tau to daikto iš tikrųjų reikia.
