Ne vienas alytiškis yra pastebėjęs, kad UAB „Ratupė“ kepiniai yra ypatingesni, jų nesupainiosi su kitų gamintojų. Geniuose (Alytaus rajonas) įsikūrusios kepyklėlės vadovė Janina Remeikienė, rodos, rimtai sako, kad sausainėlius gardina ir geromis, ramiomis mintimis. Dar rimčiau priduria: „Dirbki sąžiningai ir turėsi rezultatą.“
Su verslininke kalbėjomės švara tviskančiose, neseniai statybininkų rankas mačiusiose bendrovės patalpose.
Nesusivilioja cheminiais pagalbininkais
Janina neslepia, kad visos jos mintys tik ir sukasi apie verslą. Ir keliasi, ir gula su jomis. „Darbą reikia mylėti, kitaip bus sunku. Ir dirbti reikia kūrybiškai. Vakarais neužmirštu padėkoti už tai, ką gaunu iš praėjusios dienos. Dažniausiai į darbą vykstu iš Alytaus, turiu laiko suplanuoti, surikiuoti darbus, o pravėrusi kepyklos duris pasineriu jau į kitus rūpesčius“, – sako moteris.
„Ratupės“ konditerės pirmosios pradėjo kepti sausainėlius su įdomesniais įdarais bei neįprastų formų. Jas tik girti reikia, kad nesusivilioja cheminiais pagalbininkais, tešlą minko tik iš natūralių produktų.
Ypač prieš įvairių puriklių, konservantų naudojimą maisto produktuose nusiteikusi pati Janina. Ji apgailestauja, kad vis dar neįmanoma išvengti chemijos žaliavose, kurios reikalingos gamybai. Dabar reikalaujama surašyti visą jų sudėtį. Tuomet ima ir atsiranda Janinai nemalonių, pažymėtų E raidelėmis, kurie tūno augaliniuose riebaluose, įdaruose. Neseniai net natūraliame svieste ji aptiko nepageidaujamo priedo. Verslininkė domėjosi įdarais be chemijos, bet jų kainos – kosminės, labai iškeltų sausainių kainas.
Stengiasi naudoti lietuviškus miltus, bet, kaip kartą išsiaiškino, gudrauja ir tėvynainiai. Vadovė pastebėjo, kad kelias kepėjas kankina alergija. Jai pavyko sužinoti šios priežastį – gamintojai miltų kokybę gerina chemija, nedraudžiama, bet jautrius žmones alergizuojančia. Pakeitė miltų tiekėją ir problemos nebeliko.
„Skaniname ir gražiname sausainius natūraliais priedais: riešutais, sezamo sėklomis, aguonomis. Iš kvapų pripažįstame tik vanilę. Labiausiai didžiuojamės gaminamais iš varškės, plėsti tokių gamybos neleidžia trumpas gaminio galiojimo laikas – tik penkios dienos. Mažinti gaminių kainos – neįmanoma, iš Europos šalių gaunamos vis brangesnės žaliavos“, – dėsto Janina.
Ieško kelių į užsienio rinkas
Pelningi metai, kai bendrovės darbuotojai dirbo trimis pamainomis, – jau praeityje. Už savus pinigus suspėta išsigražinti, atnaujinti patalpas, kai ką modernaus įsigyti virtuvei. Bet senos krosnys liko, jos taip švariai prižiūrimos, kad, pamanytum, naujos. „Ratupės“ produkcija tuo ir skiriasi, kad įdedama daug rankų darbo. Įranga palieka savo skonį ir savo vaizdą, nebelieka išskirtinumo, kepėjo įdėtos meilės.
J.Remeikienė atvirai sako: žmonėms šiandien nerūpi skanėstai, jie taupo šildymo sezonui. Verslininkė pastebėjo, kad yra nusistovėjusi pirkimų kreivė. Paprastai sausainių paklausa prasidėdavo su bulviakasiu, kilsteldavo Vėlinių metu, artėjant Kalėdoms. Šiemet to nėra. Mažų gamintojų produkcijos didieji prekybos tinklai nesiteikia priimti. Genių kepyklėlės gaminių, iš viso 54 rūšių trapios ir kapotos tešlos sausainių ir dviejų dydžių „Napoleono“ lakštų, Alytuje galima nusipirkti kioske, veikiančiame priešais „Sodros“ pastatą, Jazminų turgaus paviljono antrame aukšte, parduotuvėse „Poras“, „Cukrainė“.
Skaniais jų kepiniais prekiauja ir kaimynystėje veikianti Genių kaimo parduotuvė, joje dažniausiai perka vietiniai atvažiuojantiems vaikaičiams pamaloninti. Paklausa priklauso ir nuo sezono: vasarą daugiau perka mūsų vadinamųjų sausuolių, žiemą – riebesnių, su kremu. Du kartus per savaitę bendrovės autobusiukai pasiekia ir Šiaulius, Klaipėdą. Įmonė ieško būdų saviems gaminiams išvežti į lietuviškų produktų bazes Airijoje ir Anglijoje. Tuo rūpinasi dukra Ramunė, mamos geriausia patarėja ir padėjėja, juk verslas – šeimos.
„Net neįsivaizdavome, kiek reikia įveikti organizacinių dalykų. Labai svarbu ir pakuotė. Daug triūso įdėjo Ramunė, kurdama dėžučių dizainą. Rezultatas – dėžutės be dažų, natūralios, visiškai atspindinčios mūsų gaminius. Jau išsiuntėme dvi siuntas „Napoleono“ lakštų, kelionei rengiasi sausainiai. Turime minčių atsinaujinti, keisti asortimentą“, – apie ateitį kalba Janina. Moteris sako darbe sausainių nesmaližiaujanti, bet parvykusi namo – neatsisako. Ir kitų gamintojų ragaujanti, palyginimui.
Verslininkė džiaugiasi tuo, kad dar pavyksta laiku išmokėti darbuotojams atlyginimus, dar išeina peršokti valstybės numatytą minimumą. Priekaištų neišgirdome ir iš darbuotojų, kurių pusę sudaro vietiniai, o kitą – alytiškiai, šie į darbą atvyksta savo transportu, susikooperavę į grupes.
„Iš tiesų turime gerą kolektyvą. Pradžioje darbuotojų kaita buvo didelė. Ne visiems buvo lengva paklusti mūsų reikalavimams. Pirmiausia man norėjosi, kad pati bendruomenė po bandomojo laikotarpio nuspręstų, ar mokinys gali pasilikti dirbti, ar jis turi motyvacijos. Mes netoleruojame rūkymo, reikalaujame dirbti atsakingai, sąžiningai, su meile, nepavykus perdaryti. Pikti, susierzinę gero ir skanaus kepinio neiškeps“, – įsitikinusi J.Remeikienė.
Verslą pradėjo nuo bandelių kepimo
Janina – diplomuota medicinos sesuo, burnos higienistė. Su šeima gyveno Vilniuje, turėjo darbą. Kas atvedė iš sostinės į atokiuosius Genius? „Sunkus metas. Viena dukra studijavo mediciną, kita – baiginėjo vidurinę mokyklą. Sunku buvo pragyventi, nes reikėjo dar už kooperatinį butą išsimokėti. Menu, artėjo Kalėdos, einu ko nors pasninkinio nusipirkti Kūčioms, o mano kišenėje buvo tik tuomečiai laikini pinigai – „zuikučiai“. Akis lipdo pūga, šalta, vėjas. Varstau parduotuvių duris ieškodama, kur pigiau, ir dingteli mintis, kodėl aš turiu kaltinti valdžią, kodėl ji turi mano didesniu atlyginimu pasirūpinti?
Supratau, kad dėl savo padėties kalta esu pati. Mano dairymąsi į verslą pastebėjo odontologė Violeta Juodvalkienė ir pasiūlė, paskatino kepti ir pardavinėti bandeles, o ne jomis vaišinti dovanai. Ką jau ką, o bandeles kepti aš mokėjau. Mama buvo kruopšti šeimininkė, bet ji gamino ne taip skaniai, kaip mano anyta Elenutė. Ji išmokė ir mane kepti mielines bandeles, minkštas tarsi pūkas. Ji turėjo smetoninių receptų ir išminties. Vis primindavo, kad labai svarbu yra nusiteikti, parinkti kepiniui tinkamą temperatūrą“, – jau anapilin iškeliavusiai anytai negaili gražių žodžių Janina.
Po metų kitų ji atsikėlė arčiau Alytuje gyvenančios sesers. Pradžioje radosi individualioji įmonė, vėliau – „Ratupė“. Prie šeimos verslo daug prisidėjo vyras Ramūnas, turintis prekybos ekonomisto išsilavinimą. Bendrovėje dirba ir daugiau giminaičių.
Janina džiaugiasi įsigyta sodyba gimtuosiuose Valkininkuose. Paklausta, prie kurių namų labiausiai linksta jos širdis, atsako: „Niekur savęs nepririšu, noriu būti laisva. Vilniui tokio potraukio, kokį jaučiau jaunystėje, jau nebeliko. Alytus – švarus miestas, tvarkingas, valdų puošybai negailintis gėlių.“
Dar domimės, kaip šeima atrado tokį dzūkams negirdėtą pavadinimą – „Ratupė“. Janina sako, kad, norėdami įregistruoti įmonę, pateikė keletą pavadinimų, o juos, pasirodo, jau buvo anksčiau pasirinkę kiti. Tada Ramūnas dūrė pirštu į žemėlapį. Geografiniai žinynai nurodo, kad Ratupė – viensėdis, nuo Ukmergės nutolęs keturiolika kilometrų ir iš viso turintis septynis gyventojus. Janina teigia, kad vyrui užkliuvo ten pratekančios upelės pavadinimas.
„Nesirengiame pasiduoti laikotarpiui. Nors nelengva šiandien išsilaikyti rinkoje, galvų nenuleidžiame, kuriame, ieškome, vienas kitą padrąsindami“, – tikino geros nuotaikos nestokojanti Janina. Ji dar šeimininkėms patarė, kad iš jų gaminamų tortų lakštų galima susitepti ne vien saldųjį „Napoleoną“, bet ir puikų patiekalą su silke, rūkyta žuvimi, grybais. Tuomet pertepti reikia majonezu, įvairiais padažais. Galima bandyti ir daržovių įdarą.
Aldona KUDZIENĖ
