Praeis dar dešimtmetis, kitas, ir karvę bus galima pamatyti nebent tik zoologijos sode. Tokiomis pesimistinėmis nuotaikomis gyvena vis didesnis būrys Lietuvos ūkininkų.
Lietuvos žemdirbiai už parduotą pieną tegauna tik grašius, neturi pinigų pašarų ruošimo darbams, degalams. Kai kurie net stambieji ūkininkai nutarė nebeatnaujinti turimų bandų ir išpardavė užsiaugintas telyčias. Tokią liūdną padėtį Lietuvos pienininkystėje Vilkaviškio krašto pienininkai dėstė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkui, Plungės rajono ūkininkui Andriejui Stančikui.
Rudenį karves išparduos.
Šiemet Lietuvos pieno gamintojų asociacijai pradėjęs vadovauti A.Stančikas teigė šiuo metu labiausiai pasigendąs žemdirbių vieningumo bei valdžios dėmesio jų problemoms. Anot A.Stančiko, Žemės ūkio ministerija per pastaruosius metus beveik nieko nepadarė, kad pienininkų dalia nors kiek palengvėtų.
„Labai abejoju, ar perdirbėjai taip pat yra tiek nustekenti, kad negali daugiau mokėti pieno tiekėjams. Jie gauna ir subsidijas eksportui, ir intervenciniai pirkimai vyksta. Tad kilti pieno supirkimo kainoms buvo palankios sąlygos. Tačiau kainos ne didėjo, o dar labiau sumažėjo“, - kalbėjo A.Stančikas. Tiesa, jo pastebėjimu, pastaruoju metu jau girdėti kalbų, kad tai viena, tai kita perdirbimo įmonė supirkimo kainą padidino 2-6 centais. Tačiau pačios įmonės apie tai tyli.
„Visiškai neaišku, kodėl siaučiant krizei pieno produktų pardavimo kainos sumažėjo apie 15 proc., o pieno supirkimo - maždaug 50 procentų. Teko girdėti, kad vienos stambiausių įmonių rentabilumas šiemet siekia net 21 procentą. Tai leistų pieno supirkimo kainą padidinti 7 centais. Tačiau jie to nedaro“, - sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas.
Anot A.Stančiko, kol niekas iš perdirbėjų nenori būti pirmasis, viešai prakalbęs apie kainų didėjimą, žemdirbiai atsisako pieno ūkių. Ne tik dėl nepalankių pienininkystei plėtoti žaliavinio pieno supirkimo kainų - tam įtaką daro ir orai. Vasaros pradžia buvo labai nepalanki šienapjūtei. Nuolatiniai lietūs trukdė paruošti pakankamą kiekį šieno, todėl daug smulkiųjų pieno tiekėjų rudenį, kai baigsis ganiavos sezonas, karves išparduos.
Vilkaviškyje susirinkę žemdirbiai teigė, kad jie iš pieno supirkėjų už litrą parduodamo pieno gauna po 40-58 centus. Tik stambiausieji galėjo pasigirti gaunantys 68-70 centų. „Visi mano, kad kooperatyvams ar stambiesiems pieno tiekėjams įmonės moka labai brangiai smulkiųjų sąskaita. Tačiau iš tikrųjų išlikti yra sudėtinga tiek vieniems, tiek ir kitiems pieno gamintojams. Kooperatyvai dar nėra pajėgūs perdirbėjams diktuoti savo sąlygų“, - tikino A.Stančikas.
Jis pridūrė, kad kol nėra vienybės tarp pačių pieno tiekėjų, tol ir pienininkystės ateitis nėra aiški, kiekvieną dieną vis sudėtingiau darosi išgyventi.
Nei pakarti, nei - paleisti
Netoli Marijampolės ūkininkaujanti Asta S. teigė esanti nusivylusi įsigalėjusia tvarka pienininkystėje. Todėl jau pernai iš 15 turėtų karvių vasarai pasiliko tik 5. Žiemą liks tik viena.
„Nusprendėme, kad ūkininkaujant tokiose lengvose žemėse, kaip mūsų, laikyti galvijus ir už pieną gauti centus - neapsimoka. Kas iš to, kad dabar už pieno kilogramą moka vos po 42 centus. Karvių laikymas tiesiog neatsiperka. Kiek reikia sudeginti degalų, kol paruoši joms pašaro, kol jas pamelži. Mums kur kas sėkmingiau sekasi auginti braškes. Pernai ūkyje jų buvo vos apie hektarą, o šiemet jų plotus padidinome beveik dvigubai. Ateityje reikės braškėmis dar daugiau žemės užsodinti“, - LŽ guodėsi moteris.
Tokių ūkininkų, kurie išparduoda turėtas pieninių galvijų bandas, Suvalkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, - ne vienetai. Tarp jų itin daug tokių, kurie jau senyvo amžiaus ir nedideliuose ūkiuose laikė 3, 4 arba 5 karves. Šiems jau nebeapsimoka melžti karves ir pardavinėti pieną supirkėjams po pusę lito už kilogramą, nes jo savikaina dažnai yra dvigubai didesnė. „Karves pastaruosius metus laikėme gal tik iš inercijos ar tradicijos, nes sunku buvo įsivaizduoti, kaip gali būti ūkis be karvių. Tačiau šiemet pamatėme, kad už parduotą pieną gautų pinigų jau net neužtenka pašariniams priedams, trąšoms nupirkti“, - pasakojo ūkininkė.
Ne visi ūkininkai taip paprastai gali atsisakyti turimų nepelningų pieno ūkių. Kai kuriuos riboja sutartys dėl gautos paramos iš Europos Sąjungos (ES) fondų. „Jau pernai mąstėme, kad reikėtų atsisakyti pieninių karvių, tačiau to daryti negalime - esame gavę paramą ir pasirašę sutartį su Nacionaline mokėjimo agentūra, todėl norime ar nebe, nesumažintą karvių bandą turėsime išlaikyti mažiausiai trejus metus“, - LŽ teigė Vilkaviškio rajono ūkininkas Jonas I., laikantis 17 melžiamų karvių.
Laukia iki rugpjūčio
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas akcentavo, kad neseniai įvykusio susitikimo su perdirbėjais metu šiems buvo įteikti ūkininkų reikalavimai nuo rugpjūčio nors 5 centais padidinti pieno supirkimo kainas.
„Jei jie to nedarys, parduosime lietuvišką pieną užsienio perdirbėjams. Kooperatyvai šiuo metu turi bei dar ketina įsigyti keletą pienvežių. Todėl gamintojai jau nebus priklausomi nuo perdirbėjų malonės ir galės patys rinktis, kam parduoti pieną“, - teigė B.Markauskas. Jis tikino, kad, rūmų turimais duomenimis, pelningai dirba ne tik „Rokiškio sūris“, bet ir „Pieno žvaigždės“. „Drįstu teigti, kad krizė perdirbėjams jau pasibaigė“, - mano B.Markauskas.
Anot jo, šiuo metu yra rengiamos įstatymų pataisos, padėsiančios pieną pardavusiems ūkininkams greičiau atgauti pinigus už produkciją. Yra numatyta tiek supirkėjus, tiek ir pieno produktų pardavėjus įpareigoti atsiskaityti su tiekėju per 30 dienų. Taigi prekybos tinklai negalės delsti po tris mėnesius ir ilgiau. B.Markausko įsitikinimu, nauja tvarka turėtų atsiliepti ir superkamo pieno kainai.
B.Markauskas sakė, kad realesnių pieno supirkimo kainų žemdirbiai gali tikėtis tik tuomet, kai atsiras rimtas konkurentas dabartiniams perdirbėjams - pačių žemdirbių įkurta pieno perdirbimo įmonė. „Šiuo metu vyksta derybos su keletu potencialių užsienio investuotojų. Mes norime, kad jie prisidėtų prie tokios įmonės steigimo. Esame numatę, kad nauja įmonė galėtų per parą perdirbti 1200 tonų žaliavinio pieno - maždaug trečdalį dabar viso perdirbamo pieno šalyje. Atsiras pieno stygius ir žemdirbiai galės reikalauti kur kas didesnių pieno supirkimo kainų“, - viltimis dalijosi Žemės ūkio rūmų pirmininkas.
Jis sakė, kad žemdirbių valdomos perdirbimo įmonės steigimo mintis turi būti „iškristalizuota“ iki šių metų pabaigos. Preliminariais skaičiavimais, jos statyba kainuotų apie 100 mln. litų. 60 proc. reikalingų lėšų sudarytų ES fondų parama.
Kazys Kazakevičius
