Lietuviška konkurencija: ranka ranką plauna

Lie­tu­vo­je va­do­vai ga­na gau­siai nau­do­ja­si tu­ri­ma pa­dė­ti­mi, siek­da­mi nau­dos sau ar pa­gel­bė­ti sa­vo gi­mi­nai­čiams ir bi­čiu­liams. Priė­miau į dar­bą, tai būk so­li­da­rus – nau­do­kis tik ma­no, žmo­nos ar „švo­ge­rio“ įmo­nių pa­slau­go­mis. Ne­si­nau­do­si – bū­si pa­smerk­tas ar net iš­mes­tas iš dar­bo.

Įmo­nių va­do­vai tu­rė­tų pri­si­min­ti, kad to­kiais at­ve­jais ga­di­na­ma ne tik įmo­nės re­pu­ta­ci­ja, bet ir pa­žei­džia­mas Kon­ku­ren­ci­jos įsta­ty­mas.

Ga­li bū­ti pa­smerk­tas

„Pa­tal­pų, ku­rias nuo­mo­juo­si, sa­vi­nin­kas pri­myg­ti­nai siū­lė nau­do­tis sa­vo ar­ti­mo gi­mi­nai­čio įmo­nės tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis. At­rė­žiau, kad ma­nęs ne­ten­ki­na siū­lo­mų pa­slau­gų są­ly­gos, bet ko­le­gės, ma­tyt, pa­bi­jo­ju­sios, kad ga­li kil­ti pro­ble­mų, pa­si­ra­šė ter­mi­nuo­tą­sias su­tar­tis“, – pa­sa­ko­jo pre­ky­bos plo­tą be­si­nuo­mo­jan­ti mo­te­ris.

Ji ste­bė­jo­si, kad darb­da­viai ar šiuo at­ve­ju nuo­mo­to­jas ban­do kiš­tis į žmo­nių pri­va­čią erd­vę – na­mus, kur jie tu­ri tei­sę nau­do­tis fir­mų, ko­kių pa­tys no­ri, pa­slau­go­mis.

Ne pa­slap­tis ir tai, kad įvai­rios fir­mos, pa­vyz­džiui, vie­na stam­bi Lie­tu­vos lo­gis­ti­kos įmo­nė, „pa­pra­šo“ sa­vo dar­buo­to­jų at­si­da­ry­ti są­skai­tą tam tik­ra­me ban­ke. Tai ga­li bū­ti sa­vo­tiš­ka pa­dė­ka jam už, tar­kim, įmo­nei su­teik­tą pa­sko­lą ar kt. Dar­buo­to­jams lie­pia­ma nau­do­tis ir konk­re­taus mo­bi­lio­jo ry­šio tie­kė­jo pa­slau­go­mis. Už tai su­tei­kia­ma sa­vo­tiš­ka „do­va­na“ – pra­kal­ba­ma su­ma, ta­čiau jos pa­pras­tai ne­pa­kan­ka, nes mi­nu­tės kai­na pri­me­na po­kal­bių ta­ri­fų įkai­nius, bu­vu­sius prieš ge­rą de­šimt­me­tį, tad įmo­nės dar­buo­to­jams ten­ka ne­ma­žai pi­ni­gų pa­klo­ti ir pa­tiems. Aiš­ku, už tai ope­ra­to­riai ne­pa­mirš­ta at­si­ly­gin­ti tiems, kam rei­kia.

Anot Vy­tau­to Di­džio­jo do­cen­tės dr. Jo­li­tos Vvein­hardt, darb­da­vys taip da­ry­ti ne­ga­li. Si­tua­ci­ja, anot jos, pa­na­ši į ne­po­tiz­mą – Lie­tu­vo­je va­do­vai ga­na gau­siai nau­do­ja­si tu­ri­ma pa­dė­ti­mi, siek­da­mi nau­dos sau ar pa­gel­bė­ti sa­vo gi­mi­nai­čiams ir bi­čiu­liams. „Klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad ne­po­tiz­mas bū­din­gas tik vals­ty­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms ir tik Ry­tų Eu­ro­po­je, nors kuo to­liau į Ry­tus, tuo pro­ble­ma ašt­res­nė. Tai le­mia tam tik­ros kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos men­ta­li­te­tas, kai nau­do­ji­ma­sis pa­žin­ti­mi, „bla­tas“ yra nor­ma, o va­do­vau­jan­čias pa­rei­gas užė­męs ir gi­mi­nai­čiais ne­pa­si­rū­pi­nęs žmo­gus ne­by­liai ar­ba at­vi­rai sa­viš­kių ap­lin­ko­je pa­smer­kia­mas“, – pa­sa­ko­jo J. Vvein­hardt.

Tra­di­ciš­kai ne­po­tiz­mu lai­ko­ma, kai į dar­bą prii­ma­mas ar pa­rei­go­se paaukš­ti­na­mas gi­mi­nai­tis, ta­čiau yra dau­gy­bė for­mų, kai pa­gal for­mu­lę „ran­ka ran­ką plau­ną“ už as­me­ni­nę pa­slau­gą vie­nos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vas su­tei­kia „pa­slau­gą“ ki­tos or­ga­ni­za­ci­jos žmo­gui.

Anot Vy­tau­to di­džio­jo uni­ver­si­te­to do­cen­tės, pa­pras­tai ne­su­vo­kia­ma, kad to­kie san­ty­kiai blo­gi­na psi­cho­lo­gi­nį kli­ma­tą or­ga­ni­za­ci­jo­je, ma­žė­ja dar­buo­to­jų at­si­da­vi­mas, lo­ja­lu­mas, dar­bin­gu­mas, dar­bo ko­ky­bė t. t. Dar­buo­to­jai kal­ba ne tik įmo­nės vi­du­je, o tai jau ža­la or­ga­ni­za­ci­jos įvaiz­džiui, pa­si­ti­kė­ji­mui bend­ruo­me­nė­je, var­to­to­jų, klien­tų aky­se ir ap­skri­tai in­ves­ti­ci­niam kli­ma­tui ša­ly­je. Skai­čiuo­jan­tis va­do­vas ga­lė­tų ža­lą įver­tin­ti ir pi­ni­gais.

Dar­buo­to­jai tu­ri iš­reikš­ti so­li­da­ru­mą?

Ar ga­li tam tik­ros įmo­nės di­rek­to­rius ra­gin­ti sa­vo dar­buo­to­jus nau­do­tis tam tik­ros konk­re­čios įmo­nės, pa­vyz­džiui, ban­ko, mo­bi­lio­jo ry­šio ar in­ter­ne­to tie­kė­jos, tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis, ape­liuo­da­mas į tai, kad jei jau jis yra priė­męs į dar­bą ar su­tei­kęs dar­bo vie­tą, tai dar­buo­to­jai jam tu­rė­tų jau vien už tai bū­ti dė­kin­gi ir „at­si­ly­gin­ti“, iš­reikš­da­mi sa­vo so­li­da­ru­mą.

Ri­ma Kau­lė­nai­tė, lai­ki­nai ei­nan­ti pa­rei­gas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kon­ku­ren­ci­jos tar­ny­bos Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja, tei­gia, kad jei įmo­nės di­rek­to­rius ra­gi­na dar­buo­to­jus nau­do­tis tam tik­ros konk­re­čios įmo­nės tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis, mo­ty­vuo­da­mas tam tik­ro­mis ap­lin­ky­bė­mis, tai Kon­ku­ren­ci­jos įsta­ty­me yra nu­ro­dy­ta, kad ūkio su­bjek­tams drau­džia­ma ri­bo­ti ki­to ūkio su­bjek­to ga­li­my­bes kon­ku­ruo­ti. Pap­ras­čiau sa­kant, mė­si­nin­kas sa­vo sker­di­kams ne­ga­li liep­ti pirk­ti pie­no iš sa­vo ūki­nin­ko sū­naus.

Išim­čių ga­li bū­ti?

Anot vie­nos iš mo­bi­lio­jo ry­šio pa­slau­gą tei­kian­čių bend­ro­vių at­sto­vų, ne­rei­kė­tų suab­so­liu­tin­ti, kad darb­da­viai, siū­ly­da­mi nau­do­tis tam tik­ro­mis įmo­nės pa­slau­go­mis, sie­kia pel­no – jie ga­li siek­ti ir ge­ro dar­buo­to­jams.

„Bū­tų keis­ta, ne­tgi ne­la­bai su­vo­kia­ma, jei mū­sų įmo­nės dar­buo­to­jai nau­do­tų­si ki­tos įmo­nės pa­slau­go­mis. Įmo­nė, tei­kian­ti mo­bi­lio­jo ry­šio pa­slau­gą, sa­vo dar­buo­to­jams ga­li pa­siū­ly­ti įsi­gy­ti te­le­fo­no apa­ra­tą ar kal­bė­tis itin pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis, ne­tgi ne­mo­ka­mai, – tei­gė bend­ro­vės at­sto­vas. – Ned­rau­džia­me sa­vo dar­buo­to­jams nau­do­tis ki­tų to­kias pat pa­slau­gas tei­kian­čių įmo­nių pa­slau­go­mis, tik jiems tai pa­pras­čiau­siai neap­si­mo­ka. Aiš­ku, kai deš­ras ar gė­les par­da­vi­nė­jan­čios par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kas, siek­da­mas ko­kios nors nau­dos, ver­čia sa­vo par­da­vė­jus va­žiuo­ti au­to­mo­bi­lių tai­sy­ti į tam tik­rą au­to­ser­vi­są ar­ba nau­do­tis tik tam tik­ro in­ter­ne­to ar mo­bi­lio­jo ry­šio tie­kė­jo pa­slau­go­mis, at­ro­do keis­tai.“

Ir dar. Ar ne­pa­gal­vo­jo­te, ko­dėl tiek daug bal­suo­to­jų da­ly­va­vo išanks­ti­niuo­se Sei­mo rin­ki­muo­se? Kai ku­rie, sie­kian­tys pa­tek­ti į Sei­mą, sa­vo rin­kė­jus pa­pir­ki­nė­jo tu­ši­nu­kais, sal­dai­niais ar pra­šmat­nes­niais pa­tie­ka­lais, gal ne­tgi pa­sam­dė au­to­bu­sų, kad jiems bū­tų pa­to­giau at­vyk­ti į sa­vi­val­dy­bes. Žmo­nės kal­ba, kad kai ku­riuo­se, pa­va­din­ki­me, „ūkio su­bjek­tuo­se“ ne­tgi bu­vo su­da­ro­mi są­ra­šai, ku­riuo­se bu­vo pa­žy­mė­ti išanks­ti­niuo­se rin­ki­muo­se da­ly­va­vę „so­li­da­rūs“ dar­buo­to­jai – už­si­dir­bo „pliu­siu­ką“ darb­da­vio aky­se.

Po­vi­las LUN­GĖ