Reprezentatyvios apklausos duomenimis, 69 proc. apklaustųjų šalies gyventojų pripažįsta, kad nelaimingas įvykis, kurio metu jie netektų darbingumo ar net gyvybės, sukeltų finansinių sunkumų artimiesiems. Tačiau tokiems gyvenimo netikėtumams yra pasirengusi mažesnioji dalis lietuvių – taupymo vidurkis Lietuvoje yra vienas mažiausių ES, o gyvybės draudimu yra apsidraudęs tik kas septintas šalies gyventojas.
Labiausiai baiminasi eismo įvykių
Apie įvykį, kurio metu netektų gyvybės ar taptų neįgalus, yra galvojęs 71 proc. Lietuvos gyventojų. Labiausiai gyventojai baiminasi pakliūti į avariją ar susirgti nepagydoma liga. Eismo įvykį kaip tikėtiną nelaimę nurodė 66 proc. apklaustųjų, neišgydomą ligą – 51 procentas. Rečiausiai gyventojai minėjo nelaimės darbe tikimybę – tai, kad yra galvoję apie tokio įvykio galimybę, pažymėjo 29 proc. apklaustųjų.
41 proc. niekada nesusimąstė
Kokį poveikį artimųjų finansinei gerovei turėtų dėl nelaimingo įvykio prarastas darbingumas ar gyvybė, yra galvoję 59 proc. apklaustųjų. Likusi dalis gyventojų sako apie tai niekada nesusimąsčiusi. Dažniausiai paminėta priežastis – noras galvoti vien apie pozityvius dalykus (39 proc.). 16 proc. apklaustųjų sako apie tai negalvojantys, nes nežino, ką galėtų tokioje situacijoje padaryti, 9 proc. tuo nesirūpina, nes gyvena šiandiena, o 8 proc. yra įsitikinę, kad nelaimė jų neištiks.
Tik 31 proc. apklaustųjų atsakė, kad nelaimės atveju jų artimieji jokių finansinių sunkumų nepatirtų arba jie būtų nedideli.
Būtina finansinė drausmė
„Lietuvos gyventojai iš tiesų nepakankamai rūpinasi savo finansiniu saugumu. Ir tai yra ne tiek ekonominis klausimas, kiek požiūrio, o kartu ir įpročio reikalas. Lietuvoje turime taupymo rezervų, tačiau augant gyventojų pajamoms, o su jomis – vartojimui, pamirštame rūpintis ateitimi. Dėl to nemaža mūsų visuomenės dalis nelaimės atveju taptų finansiškai pažeidžiama – netekę nuolatinių pajamų ar reikšmingos jų dalies ir neturėdami atsarginio plano, gyventojai būtų priversti skolintis, parduoti turimą turtą ar prašyti socialinės paramos. Tačiau klausimas ar atsitikus nelaimei pakaks tų išmokų, kurias mūsų valstybė išgali suteikti gyventojams? Pavyzdžiui, našlių pensijos dydis Lietuvoje tesiekia 70 litų“, – komentuodamas tyrimo rezultatus sakė Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
A. Bakšinskas pabrėžia, kad šeimos finansinį saugumą lemia finansinė drausmė, gebėjimas nuolat juodai dienai atsidėti kad ir nedidelę dalį savo pajamų bei draudimo apsauga, kuri padėtų užtikrinti skubią finansinę pagalbą šeimą ištikus nelaimei.
Draudžia ne šeimos maitintoją, bet automobilį
„Kaip rodo draudimo statistika, lietuviams automobilis, ko gero, yra brangiausias turtas. Per praėjusius metus gyventojai sudarė beveik 152 tūkst. sutarčių savanoriškai apdrausti automobilį, tuo tarpu gyvybės draudimo – vos 58 tūkst. sutarčių.
Vakarų pasaulio šalių norma – apdrausti šeimos maitintojo gyvybę ir taip visus šeimos narius apsaugoti nuo skaudžių nelaimingo įvykio finansinių padarinių. Vakarų šalyse, kur stiprios taupymo ir investavimo tradicijos, taip pat įprasta gyvybės draudimo priemonę naudoti ir kaip santaupų kaupimo įrankį. Toks taupymas yra efektyvesnis, nei santaupų kaupimas banko einamojoje sąskaitoje ar namuose, kur laisvos lėšos ilgainiui dėl infliacijos praranda savo vertę“, – pažymėjo A. Bakšinskas.
Gyvybės draudimu šiuo metu yra apsidraudę 15 proc. šalies gyventojų.
Viešosios nuomonės tyrimo duomenimis, 41 proc. apklaustųjų imtis veiksmų iš anksto pasirūpinti finansinio saugumo priemonėmis paskatintų padidėjusios pajamos. 25 proc. gyventojų sako finansine apsauga susirūpintų po to, kai skaudi nelaimė nutiktų jų artimiesiems ar draugams, 22 proc. paveiktų šeimos narių paraginimas.
Permesti atsakomybę kitam?
Kokios priežastys lemia, kad Lietuvos gyventojai, net ir pripažindami, kad nelaimingas įvykis turės neigiamos įtakos finansiniam šeimos stabilumui, patys nesiima pasirūpinti apsaugos priemonėmis?
Psichologas, ISM Executive School konsultantas dr. Arvydas Būta priežasčių tam mato nemažai – tai ir institucinio pasitikėjimo, ir pajamų, taip pat ir mentaliteto klausimas.
„Kam draustis, jei ugniagesiai, bažnyčia, švietimas, kariuomenė, policija, Sodra ir sveikatos apsauga pasirūpins? Panašu, kad homo sovieticus ar bent jau kai kurie jo požymiai vis dar gyvi. Kam rūpintis savimi, jei tuo pasirūpins vyriausybė ir valstybinės institucijos? Lietuviai nevengia permesti atsakomybę kažkam, ypač jei kas nors jau atsitiko. Surasti kaltus ar kaltą mes mokame greitai ir tobulai. Dažnai gi girdime klausimą – kodėl? Ir puikiai mokame į jį atsakyti, surasdami kaltus“, – sako dr. A. Būta.
„Tai, kad lietuviai daugiau draudžia turtą, o ne savo gyvybę, gali rodyti, kad mums turtas svarbiau, nei mes patys sau. Ir dar ko gero tai, kad turto turėjimas yra svarbesnis, vertingesnis savasties įrodymas, nei pats buvimas, nei pats sau. Ir gal net tai, kad mums atrodo, jog esame nepažeidžiami ir nemirtingi, nes juk net kalbėti apie mirtį lietuviams yra labai sudėtinga, dažnai net tabu“, – apibendrino dr. A. Būta.
***
Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos užsakymu reprezentatyvi gyventojų apklausa atlikta šių metų sausio 17–26 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1011 18-75 metų amžiaus respondentų. Apklausą atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“.
56 proc. apklausos respondentų nurodė esantys savo šeimos (namų ūkio) pagrindinis maitintojas, gaunantis didžiausias pajamas, 31 proc. apklaustųjų šeimos maitintoju nurodė savo sutuoktinį (partnerį), 11 proc. – tėvus.
